Moteris neslepia – idėja vestuvių dieną sėsti prie vilkiko vairo gimė ne spontaniškai. Ji brendo kartu su jos pačios noru keisti gyvenimą, siekti naujų tikslų ir realizuoti save naujoje profesijoje.
„Savo svajonę išpildžiau su kaupu. Ne vien savo, bet ir savo vyro, ir savo sūnaus. Jis man sakė, kad čia buvo pačios geriausios vestuvės“, – naujienų portalui tv3.lt pasakoja Jovita.
Svajonė gimė dar prieš vestuves
Pasak Jovitos, mintis į vestuves atvykti vilkiku galutinai susiformavo tuomet, kai ji ir būsimas vyras Rytis padavė pareiškimus tuoktis. Tačiau ši idėja buvo glaudžiai susijusi ir su kitu jos gyvenimo įvykiu – įgyta teise vairuoti didžiąsias transporto priemones.
„Spalio 24-ąją išlaikiau C kategorijos teises, o rugpjūčio 1-ąją buvo priduoti pareiškimai tuoktis. Tada jau nusprendžiau, kad tikrai ieškosiu, kas išnuomotų vilkiką vestuvių dienai. Nes čia juk ne eilinę mašiną nuotakai išsinuomoti“, – prisimena ji.
Prie šios svajonės įgyvendinimo prisidėjo ir vairavimo mokyklos direktorius, pas kurį Jovita mokėsi vairuoti sunkiasvorę transporto priemonę.
„Prie šitos idėjos prisidėjo vairavimo mokyklos direktorius. Jo ir paprašiau, kad išnuomotų vilkiką“, – pasakoja šiaulietė.
Šiuo metu Jovita jau gali vairuoti vilkiką ir kitus didžiuosius sunkvežimius, tačiau jos tikslas – dar ne iki galo pasiektas.
„Nuo spalio 24-osios yra išlaikyta C kategorija, su kuria dabar galiu vairuoti vilkiko „galvą“, bet dar kol kas laikausi CE kategoriją, su kuria jau galėčiau valdyti ir priekabą. Noriu tapti tolimųjų reisų vairuotoja“, – sako moteris.
Jovita pasakoja, kad svajonė sėsti prie vilkiko vairo jos gyvenime atsirado maždaug prieš trejus metus. Prie to stipriai prisidėjo ir jos vyras, kuris ir pats yra ilgametis tolimųjų reisų vairuotojas.
„Idėja kilo dėl to, kad mano vyras yra tolimųjų reisų vairuotojas, jis vairuoja jau 20 metų. Jis mane pastūmėjo, kad galėčiau eiti vairuoti tokias mašinas, realizuoti save daugiau negu iki tol“, – pasakoja Jovita.
Anksčiau moteris yra dirbusi įvairius darbus. Ji yra buvusi autobusų kontroliere Šiauliuose, o vėliau ilgus metus dirbo prekybos srityje.
„Daug profesijų esu turėjusi. Buvau kontrolierė, tikrindavau autobusus, gaudydavau vadinamuosius zuikius. Pradirbau ten dvejus metus.
Po to perėjau į kitą darbą, toje įmonėje buvau 12 metų. Paskutinius dvejus metus buvau vadybininkė. Bet dirbdama tą darbą jau laikiausi ir vilkiko teises“, – pasakoja Jovita.
Pažintis su vyru – kaip filme: „Buvome kaimynai“
Jovita su vyru vestuvių datą pasirinko neatsitiktinai. Tą pačią dieną jie minėjo ir šešerių metų draugystės sukaktį.
„Gegužės 16-oji diena mums buvo neeilinė – ir vestuvės, ir šeši metai kartu“, – pasakoja ji.
Įdomu tai, kad pora gyveno visai netoli vienas kito, tačiau artimiau susipažino per pažinčių programėlę.
„Mūsų pažinties istorija tokia – mes buvome kaimynai, abu gyvenome Tilžės gatvėje vos per kelis namus vienas nuo kito... Jis buvo kurjeris ir dar prieš mūsų susipažinimą labai gerai atsiminė mano laiptinę.
Bet susipažinome tai taip, kaip dabar daugelis – per „Tinder“ pažinčių programėlę“, – šypsosi Jovita.
Vyras palaikė: „Daryk, širdele, kaip tu nori“
Nors sprendimas į vestuves atvykti vilkiku daug kam atrodė netikėtas, artimiausi žmonės Jovitos idėją palaikė. Ypač vyras, kuris, pasak jos, yra kur kas ramesnio būdo, nei ji pati. Tačiau puikiai suprato, ką ši svajonė jai reiškia.
„Mano vyras yra biškį tylesnio būdo negu aš. Aš tokia jau esu – visur manęs daug, mano plaukai raudoni, aš visą laiką buvau išsikirtinė.
Ir bendravimas su žmonėmis man labai patinka, todėl šalia vilkiko vairavimo aš dar planuoju dirbti ir renginių organizatore – dabar įstojau to mokytis“, – šypsosi moteris.
Ji prisimena, kad vyras nuo pat pradžių leido jai judviejų vestuvių dieną kurti taip, kaip ji pati norėjo.
„Jis prie tos mano svajonės įgyvendinimo tikrai prisidėjo. Leido man pačiai viską planuoti, pats nesikišo – na, tik finansiškai prisidėjo, žinoma. O šiaip, jis pasakė man: daryk, širdele, kaip tu nori, būtinai prisidėsiu“, – pasakoja Jovita.
Šeima ir draugai į idėją į vestuves atvykti vilkiku taip pat reagavo teigiamai. Netgi buvo tokių, kurie paragino moterį savo istorija pasidalyti plačiau.
„Buvo net pasiūlymas iš mano anytos – gal būtų visai įdomu, jeigu kažkur pasidalinčiau savo vestuvių istorija, nes ji tikrai neeilinė. Taip ir prasidėjo visi tie mano dalinimaisi“, – juokiasi ji.
Moteris pasakoja, kad ją viena Šiaulių televizija net pasikvietė į pokalbių laidą, apie neeilinę šventę rašė ir įvairūs naujienų portalai.
Tolimųjų reisų vairavimas – būsima sutuoktinių bendra veikla
Jovita neslepia, kad vilkiko vairavimas jai ir vyrui yra daugiau nei tik darbas. Tai – ir būsima bendra veikla, kurią pora planuoja išbandyti kartu.
„Čia dabar bus mūsų ateities bendra veikla – vairuoti vilkiką. Aišku, tam reikės praktikos. Kaip ir su B kategorija jos reikėjo prieš daug metų – visur reikia praktikos.
Iš pradžių su vyru važiuosime vienu vilkiku, o po to žiūrėsime, kaip man seksis. Gal vėliau pasileisime atskirais vilkikais“, – pasakoja ji.
Vis dėlto Jovita į ateitį žiūri realistiškai. Nors vilkiką vairuoti jai dabar labai patinka, ji supranta, kad tikras tolimųjų reisų darbas gali būti kitoks, nei atrodo iš šalies.
„Man patinka vairuoti, aš jaučiu automobilio gabaritus, viskas yra gerai. Bet kai išvažiuosiu dirbti tokį darbą, gali būti, kad pasakysiu, kad tai vis tik ne man.
Todėl dar planuoju papildomai būti ir renginių organizatore, nes man labai patinka bendrauti su žmonėmis. Aš 12 metų pradirbau prekyboje ir suprantu, kad turiu būti tarp žmonių“, – kalba Jovita.
Ji pripažįsta, kad tolimųjų reisų vairuotojo darbas gali pasirodyti vienišas, tačiau tuo pat metu – labai finansiškai patrauklus.
„Taip, tai vienišas darbas. Bet jeigu kalbame apie finansinę gerovę, tai šiai dienai vilkiko vairuotojo darbas yra labai gerai apmokamas. Su tokia alga gali save realizuoti žymiai daugiau negu dirbdamas kokioje nors kitoje pozicijoje“, – sako ji.
Po vilkiko į paprastą mašiną persėsti nebesinorėjo
Jovita pasakoja vairuoti mėgusi visą gyvenimą. Ji jau 13 metų turi B kategorijos vairuotojo pažymėjimą, daug metų važinėja ir tuo mėgaujasi.
„Man vairuoti visą gyvenimą labai patiko. Prieš tai daug metų važinėjau po visą Lietuvą. Galėčiau važiuoti ir važiuoti, man nėra jokios bėdos“, – sako ji.
Tačiau, kaip ji pati sako pusiau juokais, išbandžius didžiąsias transporto priemones paprastas automobilis Jovitai nebeatrodo toks patrauklus.
„Per savo vestuves turėjau vilkiką išsinuomojusi visai parai, o kai reikėjo man jį palikti ir vėl persėsti į paprastą mašiną, kažkaip gaila buvo – norėjau atgal geriau“, – šypsosi Jovita.
Į ceremoniją važiavo trise – su vyru ir sūnumi
Vestuvėse vilkikas tapo ne tik įspūdingu akcentu, bet ir gražiu šeimos simboliu.
„Aš vairavau, bet, kadangi vilkikas buvo mokomasis, jis turėjo priekyje tris sėdynes. Važiavau aš, o kartu mano vyras ir sūnus“, – pasakoja ji.
Jovitos sūnui – 14 metų. Pasak moters, jam ši diena taip pat paliko didžiulį įspūdį.
„Mano sūnui be galo patiko mūsų vestuvės. Esame jam pavyzdys. Mano vyras yra vyresnis už mane, bet jis irgi labai daug mokosi. Lygiai taip pat aš irgi rodau sūnui pavyzdį, kad gyvenime reikia kuo daugiau siekti.
Mano sūnus taip pat labai mėgsta automobilius, tačiau jis turi kitą svajonę – nuo penkerių metų jis svajoja tapti policininku ir šita mintis jam vis dar niekur nedingo“, – pasakoja Jovita.
Praeiviai plojo ir fotografavo
Nors dalis svečių iš anksto žinojo, kad nuotaka atvyks vilkiku, aplinkinių reakcijos vis tiek buvo įspūdingos. Jovita pasakoja, kad važiavo nuo pietinės Šiaulių dalies iki pat centro, todėl nelikti nepastebėtai buvo tiesiog neįmanoma.
„Didžioji dalis pagrindinių svečių žinojo, kad atvyksiu su vilkiku. Bet iš šono buvo labai daug sveikinančių žmonių, kuriems buvo didelė nuostaba. Tie, kurie jau žinojo, vis tiek žiūrėjo didelėmis akimis“, – prisimena ji.
Moteris pasakoja, kad mėgino prieš vestuves gauti leidimą įvažiuoti į miesto centrą su vilkiku, nes tą daryti nėra leidžiama.
„Bandžiau su Šiaulių savivaldybe tartis, bet, pasirodo, leidimo pažeisti kelio ženklą nėra. Mes dar laukėme, gal gausime baudą, bet taip ir negavome. Matyt visiems patiko, kaip atrodėme važiuodami“, – juokiasi Jovita.
Dar vienas įsimintinas momentas – atvykimas į sodybą šventės vakarinei daliai.
„Kai atvykome į sodybą, buvo įspūdingas vaizdas. Kai mes įvažiavome, visi aplinkiniai žiūrėjo, plojo, pypsino mums. Buvo tiesiog wow“, – pasakoja moteris.
Nors nuotakos suknelė buvo pūsta ir išlipti iš vilkiko nebuvo taip paprasta, Jovita sako, kad visa tai tik dar labiau prisidėjo prie dienos įspūdžio.
Kryžių kalne tapo traukos objektu
Po ceremonijos jaunavedžiai dar vyko ir į Kryžių kalną. Ten jų neįprastas vestuvių transportas sulaukė dar daugiau dėmesio – ypač iš užsienio turistų.
„Važiavome į Kryžių kalną. Ten labai daug užsieniečių. Kai pamatė, kad atvažiavau su vilkiku, visi tik puolė fotografuoti“, – prisimena Jovita.
Pasak jos, net Kryžių kalno informacijos centras paprašė poros nuotraukos.
„Vėliau Kryžių kalno informacijos centro darbuotojai paprašė mūsų nuotraukos, nes norėjo ją pas save pasikabinti. Atsistojome prie Kryžių kalno, nusifotografavome, o vėliau jiems išsiuntėme tą nuotrauką“, – su šypsena pasakoja ji.
Moteris svarsto, kad Šiauliuose toks įvykis galėjo būti pirmasis istorijoje.
„Visur, kur važiavome, žmonės žiūrėjo su dideliu susidomėjimu. Šiauliuose, matote, toks įvykis gal buvo pirmas per kokius 20 metų, o gal ir apskritai pats pirmas.
Buvo nuotakų su motociklais, visos kitos – su limuzinais, su prabangiais automobiliais, bet kad su vilkiku – ne. Mes turbūt esame pirmi“, – svarsto Jovita.
Ji atvirai sako, kad vestuvių diena pranoko visus lūkesčius. Vilkikas tapo ne tik jos svajonės išsipildymu, bet ir istorija, kurią prisimins visi – šeima, svečiai ir net atsitiktiniai praeiviai.
„Viskas tikrai praėjo puikiai, labai labai patiko. Visiems liks tie įspūdžiai – ir man, ir svečiams, ir artimiems, ir net svetimiems, kurie matė mus iš šalies. Šitas įvykis liks su mumis, nes tokio įvykio Šiauliuose mes dar neturėjome“, – šypsosi Jovita.
Sužinokite vaiko vardo reikšmę ir kilmę
Daugiau nei 4000 vardų reikšmių rasite tevu-darzelis.lt
