Daugiau apie tai – TV3 Žinių reportaže.
Raudondvario pilies menėse tarsi sustingęs 19 amžiaus pokylis. Akimirka ir atrodo viskas atgis – koketuos damos, poros suksis šokio sūkury, šnarės šilkai ir pasklis svaiginantis kvepalų aromatas. Taip įspūdingai muziejininkai pristatė prašmatnų grafų Tiškevičių gyvenimą.
„XIX a. Raudondvario dvaras valdant grafams Tiškevičiams išgyveno aukso amžių, ir tai pats gražiausias šio dvaro istorijos laikotarpis, pats turtingiausias, atspindintis prancūziškąją kultūrą. Raudondvaryje grafienė ir kitos damos vilkėjo tokias pat prabangias sukneles kaip ir Paryžiuje“, – pasakojo Kauno rajono muziejaus direktorius Zigmas Kalesinskas.
Suknelės buvo puošiamos įmantriai
Grafai Benediktas Emanuelis ir Vanda Tiškevičiai laikyti turtingiausia didikų pora Lietuvoje ir, beje, viena turtingiausių Europoje. Tad ir Raudondvaryje vyravo prabanga, o garsas apie įspūdingus jų pokylius sklido plačiai. Visa tai perteikia parodoje eksponuojamos 19 amžiaus vidurio unikalios suknelės iš Aleksandro Vasiljevo kolekcijos.
„Ši yra su sidabruoto siūlo nėriniais, perlai, kalnų krištolas, visi siuvinėjimai – rankų darbo“, – pasakojo Aleksandro Vasiljevo fondo vadovė Alma Puodžiukaitienė.
Sukneles siūdino iš itin brangių medžiagų, o vyrus viliojo ne tik elegancija ir grožiu, bet ir kūno privalumais, tad vakarinės suknelės visada su gilia iškirpte, o kur dar slapti ženklai subtiliai perduodami vėduokle.
„Ne tik šilkas, šilko atlasas, tačiau ir tiulis, kuris anksčiau buvo sunkiau gaminamas ir naudojamas, kai reikia kažką padekoruoti, tarsi paslėpti kūną, tarsi pridengti, bet kartu tarsi palikti ir kažkokią paslaptį“, – pasakojo A. Puodžiukaitienė.
Nors anuomet moterys buvo itin lieknos, liemenį dar suverždavo korsetu, apimtis tesiekdavo apie 40 centimetrų – vyras kone dviem rankom apimdavo.
„Korsetas ne 10 centimetrų, bet 7-8 drąsiai sutempia. – Užtat ir alpdavo? – Kvėpuot norisi, o neišeina, aišku, atrodo efektingai tokia talija“, – pasakojo Aleksandro Vasiljevo fondo vadovė A. Puodžiukaitienė.
Aprėdus puošdavo ir gyvomis gėlėmis, pavyzdžiui, apelsinų žiedais ir įmantriai siuvinėdavo.
„Ši suknelė ypatinga, nes siuvinėta chrizantemų žiedais, tai atėję iš Japonijos“, – teigė A. Puodžiukaitienė.
O idėjų pobūvių suknelėms semdavosi iš tuomet užsienyje leistų mados žurnalų.
„Grafienė Vanda, žinoma, kad prenumeravo madų žurnalą. „Magazyn Mod“ leistas Varšuvoje, buvo įdedama į tą žurnalą po keletą spalvotų užsienio dailininkų iliustracijų, vaizduojančių Paryžiaus, Vienos ir Berlyno madas“, – pasakojo muziejininkė Ugnė Ražinskaitė.
Suknelių kainos – stulbinančios
Į puotą damos atvykdavo karieta, pečius apgobę manto, puoštais kiaunės ar šermuonėlio kailiu ir net gulbių pūkais. Toks apsiaustėlis saugojo ne tik nuo vakaro vėsos, bet ir iki paskutinės akimirkos išlaikydavo intrigą kaip išdabinta ponios suknelė.
„Baliai tęsdavosi prie žvakių 3-3,5 valandų, kol dega žvakės, tai jos žvaigždžių valanda buvo trumpa, bet turėjo būti efektinga, kad užgožtų visas kitas“, – pasakojo A. Puodžiukaitienė.
Pokylių suknelės buvo vienetinės ir vilkimos tik kartą gyvenime.
„Vieną kartą užsivilko ir daugiau nebematė ponios su tokia suknele. Tai sau galėjo leisti tik ypač turtingi“, – tikino Kauno rajono muziejaus direktorius Z. Kalesinskas.
Už išskirtinį grožį paklodavo įspūdingas sumas pinigų, o kiek tokia suknelė atsieitų šių dienų kainomis?
„Tai galėjo būti ir pusės buto vertės – tai didžiuliai pinigai“, – tikino Aleksandro Vasiljevo fondo vadovė.
Sąskaitų knygoje išlikęs įrašas, kiek kainavo viena grafaitės Liudgardos suknelė, spėjama, kad siūta tuoktuvėms.
„Minima suknelė ir nėriniai, aš darau prielaidą, kad tai gal vestuvinė suknelė, kainavo tų laikų pinigais 1200 rublių, kai, pavyzdžiui, dvaro kuchmistras uždirbdavo 100 rublių“, – teigė muziejininkė U. Ražinskaitė.
Puošėsi ir vyrai
Grafai Tiškevičiai tris savo dukteris – Liudgardą, Joaną ir Mariją – itin lepino.
„Pirko joms prabangių audinių suknelėms, kašmyro, batisto, įvairių aksesuarų nereikėtų pamiršti, skrybėlaičių, krepdešino šalikėlių“, – pasakojo U. Ražinskaitė.
Moterys tuomet ypač geidė šilkinių, ažūrinių kojinaičių. Žinoma, dabinosi prabangiais aksesuarais.
Ne mažiau stilingai ir prabangiai dabinosi ir didikai vyrai. O ypač Benedikto Emanuelio Tiškevičiaus anūkas Benediktas Hendrikas, turtingas Raudondvario dvaro paveldėtojas.
„Benediktas Henrikas Tiškevičius turėjo 300 porų pirštinių – tai buvo dabita ir žinoma, kad puikavosi tomis galimybėmis ir naudojosi Paryžiaus dizainerių paslaugomis“, – teigė Kauno rajono muziejaus direktorius Z. Kalesinskas.
Raudondvario vardą jis jau anuomet garsino nuotykių kupinomis kelionėmis savo jachta, meno kūrinių kolekcijomis ir profesionaliomis, meniškomis pasaulio garsenybių fotografijomis. Ekspoziciją pagyvina ir išdidinta būtent jo daryta nuotrauka, joje įamžinta kaip įspūdingai anuomet atrodė menė, kurioje dabar vyksta paroda.
Visą reportažą žiūrėkite straipsnio pradžioje.
