Tokios meilės nepamiršta ištisos kartos: Vlado Garasto ir jo žmonos istorija truko 66-erius metus

Žmogsus nebėra, leiskit ramiai ilsėtis. Kam ištisai kalbėti, girti po mirties. Gerus žodžius reikia sakyti gyvam žmogui. O tai po mirties prasideda liaupsinimai, nuopelnų vertinimas, draugų prisiminimai. Taip yra dabar rašo ir dar rašys apie Garastq, taip rašinėjo apie Norvaišą ir kitus. Turėkit gėdod, kultūros ir pagarbos išėjusiam žmogui.

Išeina tikros legendos,labai, labai gaila ,kad jų netenkame.

Kokia istorija,meilė ištikimybė,bet kokios netektys išgyventi tėvams,beprotiškai gaila krepšinio legendos-trenerio.Stiprybės dukrai anūkams proanūkiams,artimiesiems,visai Lietuvai,atrodo,kad netekome savo šeimos žmogaus.