- Zigzagais? – Paklausė mūsų, netikėdamas savo ausimis už vairo sėdėjęs Marcelo, kuris pirmuosius kilometrus sostinėje, kaip tik, sakyčiau, vairavo pabrėžtinai tvarkingai, tik vis bambėjo apie pasenusią sankabą. Sėdėjau šalia ir rašiau naują pasakojimą, o Vytaras savanoriškai ištrėmė save į pikapo priekabą, grynai prasivėdinimui. Edis su Jonu buvo įsikūrę gale ir, kaip visuomet, krapštėsi su savo kameromis, tad irgi negalėjo būti patikimi kaltinimo liudininkai.
- Taip. Daug kartų. – Užtikrintai atsakė nemalonus tipas su uniforma. Yra tokių egzempliorių, kurių elgesys ir kalba iš karto žada nemalonumus.
- Negali būti, - argentiniečio temperamentas Marcelo viduje po truputį pradėjo pirmauti prieš lietuvišką santūrumą, - aš tik prieš kelis kilometrus aplenkiau ant kelio su dideliu vežimu sustojusią karvę. Ji buvo sustabdžiusi visą eismą. O ką turėjau daryti? – panašu, kad karvių kelyje klausimas šiais metais tampa aktualia problema.
- Tai tu sakai, kad aš meluoju? – O, taip, klasikinė pikto ir problematiško policininko frazė, visiška priešingybė tai, maloningajai “Sveiki atvykę į šalį, kitą kartą daugiau taip nesielkite”, kaip jau teko po kartą išgirsti Belize ir Meksikoje. Krisim. Beliko sužinoti, kaip. Atsakymas atėjo pats:
- Aš konfiskuoju teises, kitą savaite galėsi atvykti į teismą. – Išpyškino iguana su uniforma.
- Bet aš nevažiavau zigzagais! – Į Marcelo galvą akivaizdžiai plūstelėjo daugiau kraujo. Nujausdamas neišvengiamą problemą ne tik jam, bet ir visiems mums, pasistengiau pašnibždomis raminti ir prašyti savo draugo sutikti su visais esamais ir dar neišsakytais kaltinimais ir pabandyti išvengti bėdos. Sunkiai, bet vargais negalais susitvardęs, Marcelo gavo į rankas kažkokį įlaminuotą baudų už nusižengimus sąrašą pasiskaityti, atseit – va, viskas surašyta, zigzagai yra rimta bauda. Į tą plastiko gabalą aš nedelsdamas įbrukau dešimt dolerių. Kaltei padegti, kaip atsiprašymą už nemandagų elgesį ir tai, kad karvę apvažiavome, o ne numušėme. Kartu su visu vežimu. Bus pamoka. Gražinom.
Policininkas to tik ir telaukė. Paėmė ištiestą įstatymo raidžių ir geresnio gyvenimo kombinaciją ir palinkėjo gero kelio. Žanro klasika. Buvome įspėti, kad Nikaragvoje yra saugu, svetingi žmonės ir labai įkyrūs, bei korumpuoti policininkai keliuose. Viskas su kaupu pasitvirtino, kai dar po kelių kilometrų, sustojus prie sankryžos, išgirdome:
- Ei, pinigai! – Šaukė ant šiukšlių mašinos pakibęs jų surinkėjas, kuris tuo metu dar ir pietavo, pasiserviravęs savo kelis sumuštinius tiesiai ant priekaboje besivoliojančio, ką tiktai iš konteinerio iškratyto turinio. Bet pasitiesęs kažkokią plėvelę, gana kultūringai ir išieškotai. Jis pirštu rodė į Vytarą. Iš pradžių pagalvojau, kad žmogus kažkam iš savo bendrų rodo į raudonžandį vyrą siūlydamas jį pagrobti ir pareikalauti pinigų. Permetus akimis jų kompleksijas, pasidarė net įdomu, kaip tai atrodytų.
Užsiėmiau patogesnę padetį stebėjimui. Tačiau dar ir dar kartą pakartojus tuos pačius žodžius, neiškentęs iškišau galvą patikrinti, apie ką jie čia vis tiktai kalba. Pasirodo, Radzevičiui ramiai snūduriuojant karštyje, iš jo galinės kelnių kišenės buvo išlindę keli banknotai ketsalių, vietinių pinigų. Ramiai, atžagaria ranka sugrūdus juos atgal ir padėkojus už informaciją, išgirdome:
- Telaimina jus Dievas, sveiki atvykę į Nikaragvą.
Čia karšta. Tačiau vakare, nusileidus saulei, gyvenimas miestų aikštėse ir baruose atgyja. Mes laimingi vėl tęsdami savo kelionę, sutikdami naujus žmones ir patirdami naujų išgyvenimų. Vėl pavijome laiką ir grįžome prie planuotų dalykų. Rytoj keliausim į netoli nuo nakvynės vietos vyksiančias gaidžių peštynes. Bus kraujo.
