Įraše Stano pasidalino prisiminimais, kai jo artimieji buvo ištremti.
Stanislovo Stavickio įrašas palietė širdis
„Šią dieną 1941 metais prasidėjo masiniai lietuvių trėmimai. Tūkstančiai nekaltų žmonių – moterų, vyrų, vaikų – buvo išplėšti iš savo gyvenimų, įsodinti į gyvulinius vagonus ir ištremti į nežinomybę. Į skurdą, kančią, mirtį.
Tai buvo žmonės, kurie nepadarė nieko blogo. Tiesiog vienai imperinei valstybei – Rusijai – jų buvimas Lietuvoje pasirodė pavojingas. Tai buvo Stalino nusikaltimai. Šiandien – Putino. Skiriasi vardas, bet ne sistema. Skiriasi veidas, bet ne žiaurumas.
Aš tai sakau ne iš knygų. Mano močiutė – viena iš ištremtųjų. Daug mano giminės – taip pat. Šie prisiminimai dar gyvi. Gyvos dainos, kurias ji dainavo tremtyje. Gyvi jos pasakojimai – apie šaltį, badą, ilgesį, ir apie tai, kaip žmogus gali likti žmogumi net tada, kai pasaulis nustoja būti žmogiškas.
Mes neturime pamiršti. Ir mes neturime atleisti.
Aš galiu kalbėti už save – mano vaikai tai žino. Aš jiems pasakoju. Ir jie pasakos saviems. Nes tai – mūsų pareiga. Iš kartos į kartą“, – rašė Stanislovo Stavickio – Stano.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
