Apie jo mirtį pranešė Martino Parro fondas, paskelbęs, kad fotografas iškeliavo šeštadienį, rašoma theguardian.com.
Skaudi netektis
„Martiną labai liūdės visi, kurie jį pažinojo ir gerbė jo kūrybą“, – rašoma pranešime.
Parras paliko žmoną Susie, dukrą Ellen, seserį Vivien ir anūką George’ą. Jo fondas ir agentūra „Magnum Photos“ pažadėjo pasirūpinti fotografo palikimo išsaugojimu.
Martinas Parras garsėjo tuo, kad išdrįsdavo į kasdienybę pažvelgti kitaip – ironiškai, šiltai, bet kartu labai tiksliai. Jo kadruose atsidurdavo: paplūdimių lankytojai, konservatorių klubai, mugės ir kaimo šventės, kavos rytmečiai ir kasdieniai ritualai.
Jo spalvų prisotintos, drąsios fotografijos įnešė naują toną į britų dokumentiką, kuri iki tol dažnai buvo juodai balta ir niūri. Vienas ryškiausių darbų – 1986 m. fotoknyga „The Last Resort“, tapusi britų vizualinės kultūros lūžio tašku.
„Aš kuriu rimtus darbus, kurie apsimeta pramoga“, – yra sakęs Parras, tapęs vienu daugiausia cituojamų XX–XXI a. fotografų.
Ilgas ir įvairialypis kūrybinis kelias
M. Parras gimė 1952 m. Surėjaus grafystėje, o fotografuoti pradėjo dar paauglystėje, padedamas savo senelio. Po studijų Mančesteryje jis kelerius metus fotografavo Butlinso poilsio stovyklose, vėliau – Airijoje, Hebden Bridge miestelyje, o galiausiai persikėlė į Vakarų pakrantę.
Didžiausias pripažinimas jį pasiekė persikėlus į Merseyside regioną – būtent ten gimė „The Last Resort“, trijų vasarų tyrimas apie britų darbininkų poilsį.
Vėliau M. Parras tyrinėjo ir viduriniąją klasę, atskleisdamas šios visuomenės dalies pomėgius, vartojimo įpročius ir naujas madas. Jo darbai dažnai sukeldavo diskusijas, kartais net kritiką, tačiau būtent toks – nepatogus, kartais kandus – ir buvo Parro žvilgsnis.
1994 m. fotografas buvo priimtas į legendinę agentūrą „Magnum Photos“, tačiau tam priešinosi dalis senųjų narių. Net pats Henri Cartier-Bressonas buvo skeptiškas, tačiau Parras laimėjo vieno balso persvara. Vėliau jis ėjo ir agentūros prezidento pareigas.
Parras garsėjo ir savo kolekcijomis: fotoknygų, atvirukų, neįprastų sovietinių ir diktatorių tematikos suvenyrų. Jo knygos apie kosminius šunis ir Sadamą Huseiną tapo tikrais kultūros reiškiniais.
2014 m. jis įkūrė Martino Parro fondą, saugantį ne tik jo archyvą, bet ir daugelio kitų britų ir airių fotografų darbus.
Paliko neįkainojamą pėdsaką fotografijoje
Nors M. Parras buvo vienas garsiausių pasaulio fotografų, jis ne kartą sakė, kad tokiai profesijai būtina drąsa:
„Turi būti bebaimis, jei nori būti fotografas. Nėra laiko baimei.“
Jo darbai – nuo paplūdimių iki turizmo industrijos kritikų – ir toliau bus studijuojami visame pasaulyje, o jo humoras ir neįtikėtina vizualinė intuicija formavo ištisas fotografų kartas.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
