Paklausus, ar sutiktų trumpai pasikalbėti, Sigutė iškart svetingai pakvietė užeiti į spalvingą leidyklos „Nieko rimto“ namelį ir prisėsti ant dėmėtų tarsi juodmargė karvė kėdučių.
– Koks jausmas gyvai sutikti savo skaitytojus – tais, kurie skaito Jūsų knygas, varto paveikslėlius?
– Galiu sakyti, kad esu gimusi po laiminga žvaigžde, nes sutinku labai daug laimingų ir manimi patenkintų žmonių. Man šios keturios dienos yra komplimentų dienos. Iš tiesų net drovu – aš tiek gerų emocijų neįtalpinu į save. Nes būni sutrikęs – tau šypsosi, tave nori apkabinti, nori tavo autografo... ir ta eilutė dėl autografo, kuri nusidriekia kartais, – net jautiesi kažkaip per gerai įvertintas. Aš esu kuklus žmogus, nemėgstu kristi į akis, bet visada gyvenime taip atsitinka, kad atsiduriu dėmesio centre. Tai viduje esi net šiek tiek nualpęs nuo tų gerų emocijų.
– Bet juk ši Knygų mugė – Jums nebe pirmoji.
– Vienuoliktoji. „ Nieko rimto“ yra vienuolikti metai ir mes kiekvienais metais dalyvaujame Knygų mugėj. Prieš 11 metų mes buvom tik dviese su Arvydu (Arvydas Vereckis, Sigutės Ach gyvenimo draugas ir leidyklos „Nieko rimto“ vadovas, – red. past.), buvo gal dešimt mano atvirukų ir viena knyga. O šiais metais, vienuoliktais metais, yra daugiau nei 200 knygų, per tą laiką yra sukurta daugiau nei 300 atvirukų, jau nekalbant apie aksesuarus.
– Kaip gimsta Jūsų idėjos?
– Jų visada yra labai daug. Nežiūrint į tą užpildytą atvirukų stendą ir visas leidyklos lentynas, aš jaučiuosi, kad įgyvendinu tik 10 procentų to, ką sugalvoju.
– Pirmiausia lipdėte ir piešėte, o vėliau pradėjote ir rašyti. Kaip radosi Jūsų herojai – šunelis Ambrozijus, katinėlis Purkius ir kiti?
– Iš tiesų, patys lankytojai, matydami mano paveikslėlius, klausinėja: „Kas čia?“ Nes gana netikėtas piešinys – kartais net nesupranti: lyg avytė, bet ji su sparnais... kartais žiūri ir nežinai, kodėl ji tau patinka. Tada pradeda klausti, „Kas čia?“, aš pradedu pasakoti ir žmogus sako: „O taip! Šita sparnuota avytė man labai reikalinga“ (juokiasi).
Man kartais drovu būdavo aiškinti ir aš, piešdama paveikslėlius, pradėjau rašyti komentarus, kad galėčiau kukliai patylėti už stendo ar parodoje – dar labai seniai, dar kai nebuvo leidyklos, nes aš kuriu ir rodau savo paveikslėlius maždaug nuo 1992-ųjų metų. Tiesiog paroda kaba, manęs nėra, bet paveikslėliai kalba. O kai esi namie, tai labai lengva komentuoti, kol į tave nežiūri lankytojo akys. Tai iš to kaip ir savotiško drovumo pradėjau kurti komentarus, juos rašyti ir tai tapo nedaloma dalimi.
Dabar jau Sigutės atvirukas be užrašo – kaip ir pusės kažko trūksta. Tą pavadinimą aš dažnai vadinu žodžių tiltu. Parašai žodžių tiltą ir žmogus tarsi ateina į tavo pasaulį. Staiga pamato, kad čia – karvytė, pilna pavasario šilumos. „Taigi taip! Čia mano karvytė!“ – ir jis ateina pas mane į tą mano nerimtą pasaulį.
– Visi Jūsų paveikslėliai labai šilti, mieli ir pozityvūs: pavasaris, meilė, šypsenos... Iš kur semiatės tiek optimizmo, kad dar kitiems jo padalintumėte?
– Įsivaizduokit – kažkada juk nebuvo fotoaparatų, tiesa? Jeigu mes persikeltume į tą laiką ir norėtume įamžinti, ką matome, mums tektų piešti. Tai aš gyvenu tokiame pasaulyje, kur nėra nėra fotoaparatų, deja. Ir aš negaliu jums nufotografuoti, kaip ten viskas gerai atrodo. Aš jums tada nupiešiu parodyti, kokiam pasauly aš gyvenu – štai tokiame, tai yra mano pasaulis ir aš siunčiu atvirukus iš jo. Tai manyje yra.
– Sakėte – „Nieko rimto“ leidyklai jau vienuolika metų, šiemet Jums – vienuolikta knygų mugė. Ar pastebite, kaip auga jūsų skaitytojai ir piešinių gerbėjai?
– Dabar jau yra tas virsmas, po truputį mes jau galime sulauksit antros kartos. Jeigu kažkas 15-metis atėjo į mūsų pradžią, jis jau ateina su šeima. Kas, pavyzdžiui, žavėjosi mano atvirukais būdamas 20-metis, ateina ir sako: aš jus pirkau, kai buvau įsimylėjęs, o dabar – va, čia mažasis pupsas, kuriam yra perkamos knygelės vaikams. Jau galima sakyti, kad dalį kartos užauginom.
Yra mergaičiukės, kurios, būdamos pirmokės, man atnešė knygeles. Tada pas Sigutę Chlebinskaitę buvo daromas „Knygos kelias“ ir buvo knygutės siuvamos, o į jas vaikai galėjo rinkti autografus. Kiekvienoje knygų mugėje tos mergaitės prieina: buvo pirmokės, dabar jau bebaigiančios mokyklą. Ir jos atneša man tą sušiurusią knygelę, į kurią kiekvienais metais aš nupiešiu naują piešinuką. Ji jau beveik pilna. Tai net kaip kažkoks ritualas, tradicija. Labai daug žmonių sutinki vėl ir vėl – ateina tie patys žmonės ir atsiveda naujus.
– Kaip galvojate – pati kai buvot vaikas, kai rašėte prieš 11 metų ir rašote dabar – ar vaikai skiriasi, ar jie išlieka tokie pat ir jiems reikia tų pačių vaikiškų dalykų?
– Sunku apie vaikus bendrai pasakyti kažkokią bendrybę, bet vaikai šiais laikais yra labiau išlaisvinti, mažiau suvaržyti. Galima būtų įtarti, kad jie nėra išauklėti taip gerai (šypsosi). Daugiau artėja Lietuva prie Skandinaviško modelio, kai vaikui iki tam tikrų metų nėra per daug sąlygų, kad tu čia neik, nežiūrėk, nedaryk, klausyk. Stengiamasi jam parodyti pasaulį, kad jis saugus, gėlėtas, linksmas, daugiau žaisti. Vaikas tikrai sau gali daug daugiau leisti, negu anksčiau.
– O ar lengva prisibelsti į vaiko širdelę?
– Nežinau... ir lengva, ir sudėtinga. Čia taip pat, jeigu paklaustume, ar lengva mylėti? Kai jau myli – lengva (juokiasi). Tai ir į vaiko širdelę kai jau prisibeldi, atrodo, savaime gavosi. O tas beldimasis, koks jis turi būt – kas žino...
