Nežinau aš tų brolių, bet galiu tik pasidžiaugti, kad gyvendami vaikų namuose jie turėjo vienas kitą, stengėsi, mokėsi. Jie buvo dviese, gal buvo lengviau, bet visų vaikų namų auklėtinių psichika yra pažeista, nes jie palikti, atiduoti, nereikalingi. Vaikai tai labai smarkiai išgyvena, jie visą laiką laukia mamos. Gerai, kad sukūrė šeimą, tik darnioje šeimoje patiriama tikra pilnatvė, užgydomos žaizdos.

kuriuos palieka (duok Dieve) langelyje, kai atima vaikus vaiku teisiu tarnyba, kas pamato vaiko mazas, bet juokingai mielas pergales, ka supranta ir jauciai mazuciai tada, kai niekas ju neapkabina, nepaglosto ir nepabuciuoja...juk jie taip pat turi sirdeles. Kas tada...Auga isikibe, tik neaisku uz ko, del gyvenimo, del islikimo, bet be meiles.

ŠAUNŪS ABU BROLIAI

Niekada nesuprasiu vaikų,kurie užauga vaikų namuose ir dar ieško ,ar palaiko kažkokius santykius su ,,tėvais,,kurie tuos vaikus paliko,ir galima atleisti,ir apie ką sneketis,o dar stebimes,kad tokie užaugę vaikų namuose,savo skriaudikams padeda ir į užpakalius bučiuoja,ko protiškai neišsivystė ,be vienas dar nepasakė,kad tokiems ,,tėvams,,reikalinga mirties bausme,taigi ir matome,kad niekas nesikeičia,lietuviai daunų,ir nevisprociu tauta,

man atgrąsūs šitie broliai, komjaunuoliškos natūros...