42-ejų princas apie savo patirtį prabilo naujoje platformos „MasterClass“ pamokoje „Redefining Grief: Building Resilience Through Loss“, kurią parengė kartu su neuromokslininke dr. Mary-Frances O'Connor. Joje Harry pasidalijo asmenine patirtimi ir kalbėjo apie tai, kaip netektis veikia žmogaus smegenis bei kūną.
Daugelį metų slėpė tikruosius jausmus
Princui Harry buvo vos 12 metų, kai 1997-aisiais Paryžiuje per automobilio avariją žuvo jo motina princesė Diana. Jis prisiminė, kad po šios tragedijos jautė didžiulį spaudimą atrodyti stiprus ir parodyti aplinkiniams, jog jam viskas gerai.
„Visi žinojo, kas man nutiko vaikystėje, ir manau, kad visi į mane žiūrėjo norėdami pamatyti: kaip jis laikosi? Ar jam viskas gerai? Kaip jis jaučiasi netekęs mamos būdamas vos 12 metų?“ – prisiminė Harry.
Pasak jo, dėl to dar labiau norėjosi sudaryti įspūdį, kad jis susitvarko su situacija.
„15 ar 20 metų, kai manęs klausdavo: „Ar tau viskas gerai?“, atsakydavau: „Man viskas gerai.“ Tai buvo emocinis sustingimas, jausmų užgniaužimas“, – atviravo princas.
Paauglystėje jis stengėsi išvengti bet kokių emocijų, susijusių su mamos netektimi. Vėliau, būdamas maždaug 20-ies, prisijungė prie kariuomenės. Harry teigė, kad tuo metu griežta karinė tvarka ir aiškus tikslas padėjo nukreipti mintis kitur.
„Galėjimas vilkėti tokią pačią uniformą kaip visi kiti buvo ne tik palengvėjimas, bet ir suteikė man tuo metu reikalingą tikslą bei pagrindą po kojomis“, – pasakojo jis.
Panikos priepuoliai prasidėdavo net pakeliui į darbą
Tačiau po antrosios tarnybos Afganistane, 2013 metais, Harry suprato, kad nuo seniau slopinti jausmai niekur nedingo. Jis pasakojo, jog patirti išgyvenimai karo zonoje sužadino ir kitus, dar neišgyventus trauminius išgyvenimus.
„Pradėjau suprasti, kad tikriausiai buvau visiškai išsekęs. Vien apsivilkti paprastus marškinius, kai susiverždavo apykaklė, tiesiogine prasme atrodė taip, lyg dusčiau. Panikos priepuoliai prasidėdavo net automobilyje pakeliui į darbą“, – atskleidė princas.
Būtent tada jis suprato, kad vyksta kažkas rimtesnio ir reikia ieškoti priežasčių.
Vėliau Harry su žmona Meghan Markle išvyko į Kanadą, tikėdamiesi atitrūkti nuo įtemptos aplinkos. Tačiau princas prisiminė, kad vos po kelių dienų pajuto stiprų nuovargį ir emocinį nuosmukį.
„Atrodė, kad man reikia streso, kad adrenalinas padėtų smegenims veikti. Kai jo neliko, namuose tapau beveik neveiksnus. Maždaug dvi savaites išgyvenau depresiją ir jaučiausi negalintis funkcionuoti be adrenalino“, – pasakojo jis.
Pamokoje dalyvavusi neuromokslininkė dr. Mary-Frances O'Connor paaiškino, kad ilgalaikis sielvartas gali išsekinti žmogų. Pasak jos, nuolatinis ieškojimas to, kurio nebėra, reikalauja daug emocinių ir fizinių jėgų, rašo PEOPLE.
Harry taip pat prisiminė, kad net praėjus daugeliui metų po motinos laidotuvių dalis jo vis dar tikėjo, jog Diana vieną dieną sugrįš.
„Tikėjau, kad ji taip pasitraukė nuo visko, kas griovė jos gyvenimą, ir vieną dieną grįš, pasiims mane ir brolį ir išsiveš“, – pasakojo jis.
Dar viena kliūtis, trukdžiusi išgyventi netektį, buvo kaltė. Harry atskleidė ilgai manęs, kad pasveikti emociškai ir vėl jaustis laimingam reikštų išduoti mirusią mamą.
„Ilgą laiką buvau emociškai sustingęs, nes jaučiausi nelojalus ir kaltas net pagalvojęs apie galimybę būti laimingas ir džiaugtis be jos. Maniau, kad turiu liūdėti ir būti emociškai sustingęs, kad įrodyčiau jai, kaip jos pasiilgau“, – prisipažino princas.
Tačiau pradėjęs iš tikrųjų išgyventi savo emocijas jis suprato priešingai.
„Supratau, kad ji tiesiog norėjo, jog būčiau laimingas. Tai buvo didžiulis pokytis mano mąstyme. Jis mane išlaisvino ir suteikė visiškai kitokį požiūrį į gyvenimą“, – sakė Harry.
