Š.m. balandžio 26 ir 27 dienomis Lietuvos nacionalinio dramos teatro (LNDT) didžiojoje scenoje įvyks dešimtoji 72-ojo sezono premjera. Spektaklį pagal Dantės Alighierio “Dieviškąją komediją" pristatys režisierius Eimuntas Nekrošius. „Dieviškoji komedija“ – tai teatro „Meno fortas“ ir LNDT koprodukcija. Scenografiją ir kostiumus naujausiam E. Nekrošiaus pastatymui kurs nuolatiniai režisieriaus partneriai Marius Nekrošius ir Nadežda Gultiajeva, spektaklio muziką pristatys Andrius Mamontovas.
Pagrindinius vaidmenis spektaklyje kuria didelę bendro darbo patirtį su režisieriumi turintys aktoriai. Dantė – Rolandas Kazlas (Jago vaidmuo garsiajame „Otele“), Vergilijus – Vaidas Vilius (dirbęs visuose pastarųjų metų Eimunto Nekrošiaus pastatymuose – „Metai“, „Giesmių giesmė“, „Faustas“, „Idiotas“), Remigijus Vilkaitis (žinomas iš Jaunimo teatro pastatymų – „Meilė ir mirtis Veronoje“, „Nosis“). Daug energijos spektakliui suteikia grupė jaunų talentingų aktorių – Darius Petrovskis (matytas Dostojevskio „Idiote“), Simonas Dovidauskas, Ieva Triškauskaitė (įkūnijanti Beatričę) ir kiti.
Niekada Lietuvos teatre nestatyta Dantės Alighierio „Dieviškoji komedija“ – didžiulis iššūkis režisieriui, statančiam net ir „neįveikiamus“ kūrinius. Anot E. Nekrošiaus, „tai išbandymas – suvokti, ar iš viso įmanoma šį kūrinį išversti į žmogišką, teatrinę kalbą. Uždavinys yra ant neįmanomumo ribos“.
„Režisieriaus Eimunto Nekrošiaus idėja perkelti į sceną ir priartinanti prie šiandieninio žmogaus vieną iškiliausių pasaulio rašytinės kultūros kūrinių Dantės „Dieviškąją komediją“ yra unikali ir neabejotinai reikšminga Lietuvos teatro kultūrai. Nacionalinis dramos teatras didžiuojasi galėdamas padėti režisieriui tai padaryti ir kartu su teatru „Meno fortas“ pristatyti Lietuvos žiūrovams šį neeilinį spektaklį“, - teigė LNDT meno vadovas Audronis Liuga.
Dantė Alighieris daugiau kaip trylika metų, iki pat savo mirties, kūrė „Dieviškąją Komediją“, kuri tapo ir turbūt visiems laikams išliks įstabiausiu italų ir pasaulinės literatūros šedevru. Jau septynis amžius iš epinės poemos įkvėpimo semiasi poetai, muzikai, dailininkai, skulptoriai. Aliuzinių ar tiesioginių nuorodų į Dantės kūrinį galima rasti bemaž visuose vėliau sukurtuose didžiuosiuose meno kūriniuose. Istorikai, filosofai, teologai, matematikai, menotyrininkai nuolatos narplioja Dantės sukurtą anapusinio pasaulio sistemą, vis atskleisdami naujas alegorijų ir simbolių prasmes, ir šis procesas, matyt, niekuomet nesibaigs. Visgi svarbiausia, kas leido Dantės kūriniui išlikti per amžius skaitomam ir populiariam visame pasaulyje, yra jo emocinė įtaigos jėga. Dantė, vedamas Vergilijaus per „Pragarą“, „Skaistyklą“ į „Rojų“, kur jo laukia mylimoji Beatričė, sutinka ir išklauso dešimtis personažų. Šios istorijos, paremtos ir tikrais faktais, ir legendomis, verčia Dantę susimąstyti apie savo gyvenimo klaidas, nuodėmes, prisiminti draugus ir priešus, apgalvoti savo paties gyvenimą ir kūrybą.
Po „Giesmių giesmės“, Getės „Fausto“ ir Dostojevskio kūrybos, E. Nekrošiaus spektaklis pagal Dantę tampa dar vienu scenos darbu, giliai interpretuojančiu literatūros klasiką, tačiau žiūrovas nebus priverstas klausytis ilgų monologų, kuriuos net ir skaitant ne visada lengva iš pirmo karto suprasti. Režisierius kuria labai savitą, unikalią teatrinę kalbą, leisiančią žiūrovams ne suprasti, bet pajusti Dantės kūrinio didybę, kuri susideda iš labai paprastų, artimų kiekvienam žmogiškų situacijų ir emocijų.
„Dieviškoje komedijoje“ ypatingas dėmesys skiriamas ir Dantei kaip autoriui, subtiliai ir su humoru pažvelgiama į kūrėjo ir jo sukurto bei istorijai paliekamo kūrinio santykį. Kiekvienas žmogus yra kūrėjas savo veiklos srityje ir su nerimu kaskart laukia savo darbo įvertinimo. Dviejų didžių skirtingų epochų poetų – Dantės ir Vergilijaus – duetas leidžia režisieriui ir aktoriams pasinerti į kūrybos proceso esmę, analizuoti sudėtingus autoriaus ir jo kūrinio santykius.
