„Autoironija – sutinku. Drąsa? Niekaip nesuprantu to reiškinio, kas yra drąsa kūryboje. Drąsa gali būti eiti per sulūžusį tiltą, o kūryboje, gal būsiu nepopuliari – ką nori, tą ir darai, jei turi sugebėjimą ir norą“, – pirmadienį BNS sakė menininkė.
Anot jos, keista, kad nuogumas mene dar kelia nuostabą, juoba, kad tai gana plačiai paplitusi meninės išraiškos forma.
„Tuomet reikėtų visas tas merginas, kurios pozuoja nuogos, vadinasi, jos irgi yra drąsios, tada jas reikia apdovanoti. Aišku, man negaila“, – teigė V. Bubelytė.
Savo fotografijas ji pati vadina monospektakliais.
„Sugalvoju personažą, sugalvoju siužetą arba suimprovizuoju. Taip, tai yra vaidyba. Tai nėra savęs pateikimas apžiūrai. Anaiptol. Žanras toks“, – tvirtino fotomenininkė.
Nesitikėjo tapti laureate
Ji sakė nesitikėjusi tapti laureate, nelaikanti savęs geriausia, tačiau apdovanojimas, žinoma, pradžiugino.
„Premija visada gerai. Nemačiau žmogaus, kuris pasakytų: ai, nereikia man tos premijos“, – juokėsi V. Bubelytė.
Nacionalinių premijų konkursą ji vadino savotiška loterija: „Nepateiks-negausi, pateiks-irgi gali negauti. Žiūriu su humoru į visą šitą reikalą.“
V. Bubelytė yra dirbusi fotokorespondente įvairiuose periodiniuose leidiniuose, nuo 1980 metų dalyvauja parodose, jas yra surengusi ne tik Lietuvoje, bet ir Vokietijoje, Estijoje, Lenkijoje, Ispanijoje, Ukrainoje, kitose šalyse.
„Fotografijoms būdinga asketizmas, atsiribojimas nuo socialinio konteksto, neutralus fonas, kūną gaubianti ir tirpdanti šviesa. Pasitelkusi savo kūną ieško lakoniškų formos išraiškų – nutolstančių nuo konkretaus objekto ir artėjančių prie abstrakcijos“, – rašoma Visuotinėje lietuvių enciklopedijoje.
V. Bubelytės kūrinių turi Lietuvos nacionalinis dailės muziejus, Lietuvos fotomenininkų sąjunga, MO muziejus, „Lewben Art Foundation“, Prancūzijos nacionalinė biblioteka Paryžiuje, privačios kolekcijos Lietuvoje ir užsienyje.
2014 metais menininkei skirta Vyriausybės kultūros ir meno premija.
