1. Neda, žiūrint į Jus scenoje atrodo, kad Jūs ten gyvenate, viską taip giliai išjaučiate ir spinduliuojate emocijomis. Ar paprasta išgyventi tą virsmą, o galbūt tai ateina tiesiog savaime jau lipant laipteliais?
Jūs esate labai teisus, kiekvienas koncertas prasideda nuo... užkulisių, kuriuose dar gali būti visko... Bloga, slogi nuotaika, skaudantis dantis, jaudulys, nerami nuotaika, bloga žinia prieš pat koncertą, nesusipratimai, susierzinimas arba atvirkščiai – pakili gera nuotaika, liudijanti, kad aš pasiruošusi eiti su žmonėms dalytis muzika, ištransliuoti žinutes, kurios yra labai skirtingos, jos gali būti ir šmaikščios, ir liūdnos, ir filosofinės, gilios bei prasmingos. Kad ir kokios būna nuotaikos, scenoje viskas pasikeičia, ten atsiduri dėmesio centre, į tave žiūri pasiruošę klausytis būrys žmonių, kurių tu neturi teisės nuvilti bent jau profesionalumo požiūriu. Čia atbunda nežinia iš kur atsiradusi energija, užplūsta mintys ir tu organiškai iškeliauji į kažkokį paslaptingą muzikos ir žodžio pasaulį, kuriame tu jautiesi labai labai gerai. Aš scenoje jaučiuosi labai užtikrinta ir pasitikinti. Labai tikiu tuo, ką noriu pasakyti, todėl stengiuosi dainuoti tai, kas man labiausiai patinka, ką jaučiu, kas prie dūšios, galų gale tai, kas man pavyksta. Dar labai svarbu, su kuo eini į sceną. Olegas yra mano scenos partneris, kuris be galo jaučia mane, mes esame vienas kumštis. Būtent su juo man yra be galo smagu koncertuoti ir scenoje su juo jaučiuosi saugi bei užtikrinta.
2. Puikiai valdote ne tik balsą, bet ir fleitą. Labiau patinka dainuoti ar groti?
Balsas ir fleita yra du lygiaverčiai muzikos instrumentai. Jie abu labai skirtingi – su balsu nepadarysi tokių dalykų, kuriuos galima ištransliuoti fleita, ir atvirkščiai. Atsiranda didesnė muzikos spalvų paletė ir aš esu labai laiminga, kad prie dainavimo galiu priderint dar ir fleitos improvizacijas. Mūsų subtilus akustinis duetas įgauna daugiau muzikinių atspalvių, kai atsiranda, be vokalo ir gitaros, dar vienas instrumentas. Jis tik praturtina mūsų programą, tuo labiau kad esu profesionali fleitininkė, galiu žaisti su šiuo instrumentu laisvai – aš neapsiriboju tik subtiliais kelių natelių pragrojimais, aš mėgstu su fleita net „pasitaškyti“ netradiciniais metodais, išleisdama neklasikinius garsus. Ir man tai žiauriai patinka, nes tada tu gali įžvelgti ir džiazo elementų, o man tai nėra „svetima“ – giliai širdyje vis tiek jaučiuosi džiazo muzikantė. Esu džiazo žmogus, kuriam smagu muzikuoti ir gyventi bet kokiame kitame žanre, kuris yra priimtinas ir įdomus. Nėra blogo žanro, yra tik blogas atlikimas ir kokybė. Stengiuosi išlikt profesionalė visuose žanruose, kurių imuosi, ir lygiai taip pat visiškai neapsimu dainuoti ar groti to, ko aš nesuprantu ar nejaučiu to žanro manieros ir stiliaus. Tiek fleita, tiek vokalas yra be galo spalvingi instrumentai, pasiduodantys bet kokiam žanrui, ir tai yra nuostabu. Kad ir koks būtų koncerto stilius, beveik visada fleita keliauja į sceną su manim kartu.
3. Jūsų balso tembras ir stilius išskirtiniai. Ar šiandien dar norisi eksperimentuoti, ar jau esate atradusi tikrąją save?
Dėl balso išskirtinumo – ačiū už komplimentą. Tai mano siekiamybė būti nepanašiai į nieką, tik būti savimi. Ekpirementuoti visada įdomu, džiazo projektuose, kuriuose aš dalyvauju, visada daug netikėtumų, visada atrandi ką nors naujo, ypač kai atsiranda naujų žmonių, naujų kūrinių, stilių, charakterių ir t. t. Manau, nebus tokio momento, kai jau galėsi pasakyti, kad va, tai yra tikrai mano ir jau atradau savąjį „aš“. Man nuobodu muzikuoti tik viename žanre, todėl mano koncertų grafike gali atrasti labai įvairių ir skirtingų programų. Jeigu kalbėtume apie mūsų duetą su Olegu, tai netgi tos pačios dainos, kur lyg ir niekas neturi pasikeisti (turiu omenyje tekstą), – jos keičiasi kartais labai kardinaliai. Gali keistis dainos forma, nuotaika, charakteris. O labiausiai gali pasitikrinti, ar daina tinkama, pagal publikos reakciją, ji – geriausias indikatorius. Kai kurios dainos šlifuojamos metai iš metų ir vis tiek jauti, kad tai dar netobula. Kiekviena daina – lyg spektaklis, kuriame tu gyveni, jame esi gyvas ir jis visada būna... „kitoks“, nes tu pats kiekvieną dieną keitiesi, keičiasi tavo požiūris į tuos pačius dalykus. Nori nenori, bet jei dirbi, aktyviai koncertuoji – tu tobulėji ir tai yra variklis, kuris neleidžia užsnūsti.
4. Aplink žmonės pasinėrę į ieškojimus. Kaip Jums atrodo, ko labiausiai trūksta žmonių kasdienybėje?
Sunku atsakyti į šį klausimą, kodėl žmonės ištisai „ieško“ savęs, na, ne visi (juokiasi). Gali būti, kad žmonės ne visada jaučiasi „savo lėkštėje“ – t. y. gyvena ne su tais žmonėmis arba gyvena su žmonėmis, kurie tik atima jų energiją ir nieko neatiduoda atgal, tada jie tampa bejėgiai. Daug žmonių dirba darbą, kurio nemėgsta, tai turėtų labai nulemti dvasinę būseną. Manau, kiekvienas žmogus turi išmokt įsiklausyt į savo vidų. Tai ne kiekvienam duota, bet labai reikia klausytis savo vidaus, savo kūno, savo proto ir širdies. Bandyti atrasti harmoniją visame kame. Tai nelengva. Ne visiems tai įmanoma, ne visi gali gyventi taip, kaip nori širdis, gyvena ten, kur tik galimybė yra... O ten, pavyzdžiui, labai bloga aura ir energija, neranda užsiėmimo, kuris jiems teiktų malonumą, arba atvirkščiai – nori daryti tai, kas jiems labai patinka, bet visiškai neturi tam galimybės ar paprasčiausiai iš to neišgyvena... Gyvenimas yra, deja, ne tik malonumai – tai ir rūpesčiai, ligos, traumos, mokesčiai, smaugiančios paskolos, konfliktai ir t. t. Visa tai slegia, silpnesni suserga depresija, stipresni kovoja, na, o kiti... ieško, bet jei ką nors nori pakeisti ir keisti, tai ir gali pasikeisti. Nepasikeis tik tada, jeigu tik aimanuosi ir nieko nedarysi. (Šypsosi.)
5. Kasdienybę vadiname pilka, o kokia spalva Jūs ją nudažytumėte ir kodėl?
Gyvenimas yra be galo spalvotas. Tik ne kiekvienas tai mato arba mato tik pilkas spalvas. Čia viskas priklauso nuo dvasinio, vidinio, pasaulio, požiūrio į gyvenimą, vertybes. Daug kas priklauso nuo tavo gyvenimo būdo, stiliaus, tave supančios aplinkos, žmonių ir įsitikinimų.
Nesakau, kad gyvenimo spalvos vien tik ryškios ir šviesios, yra ir juodos, ir pilkos spalvos, kurios yra tamsios, bet nereiškia, kad tai yra blogai. Ir tamsiose spalvose galima įžvegt grožį, netgi į mirtį galima reaguoti filosofiškai, bet ne tragiškai. Viskas priklauso nuo tavo požiūrio. Menas – pamatyti gražius dalykus, bet gali to išmokt, jei labai norėsi pats. Čia kaip su tuo mūsų Lietuvos nenuspėjamu oru: tai mums karšta, tai mums šalta, tai mums vis tiek kas nors negerai. (Šypsosi.) Čia kaip tam posaky – nėra blogo oro, yra tik blogas apsirengimas. Nėra problemos, kurios negali išspręsti arba bent jau bandyti sumažinti jos dydį, viskas priklauso nuo tavo noro, kuris yra svarbiausias dalykas! (Šypsosi.)
Interviu parengė Marija Matusevičiūtė
