Kino legendos Jeremy Ironso įgarsintas filmas pasakoja apie 1992-aisiais pasaulį sukrėtusio Chodžaly miestelio tragediją, pareikalavusią 613 aukų – nekaltų vyrų, senolių, moterų ir vaikų gyvybių. Iškilmingos premjeros metu abejingų širdį veriančiai istorijai, pasakojamai didžiąjame ekrane, neliko. Emocijų neslėpė dauguma kviestinių kino vakaro svečių, tarp kurių ir tokios ekrano įžymybės, kaip škotų aktorius Iainas Glenas, puikiai pažįstamas iš kultinio serialo „Sostų karai“ ar „Kapitono Amerikos“ žvaigždė britų aktorė Hayley Atwell.
„Užtemus finaliniam filmo kadrui kino salėje dar kurį laiką tvyrojo tyla, o po to - nugriaudėjo aplosdismenatai. Palikdami kino salę daugelis svečių braukė ašaras“, - iškart po pasaulinės premjeros Londone sakė juostos „Begalinis koridorius“ prodiuseris ir režisierius Aleksandras A. Brokas.
Lietuvio vadovaujama kino kūrėjų komanda, suburta net iš penkiolikos šalių profesionalų, „Begalinį koridorių“ įvairiuose kraštuose filmavimo ir juostą dienos šviesai rengė beveik penkerius metus. „Tai ne tik ambicingas, bet ir daugybės emocinių jėgų, finansinių išteklių bei istorinių žinių pareikalavęs projektas. Prie jo tokia gausa užsienio kino kūrėjų dirbo dėl to, kad norėjome išvengti subjektyvumo. Suvienijus jėgas, mums pavyko į Chodžaly istoriją pažvelgti iš šono. Tai, kas ten įvyko 1992 metų pavasarį buvo ciniškas ir nežmogiškas vienų asmenų sprendimas, nulėmęs kitų likimus“, - sako Aleksandras, kurio partneriu juostos filmavimo metu tapo garsus amerikiečių prodiuseris Geraldas Rafshoonas. JAV prezidento Jimmy Carterio vadovavimo laikotarpiu jis buvo vienas iš Baltūmų rūmų administracijos vadovų.
Širdį virpinančio filmo epicentre atsiduria lietuvių žurnalisto Ričardo Lapaičio kelionė atgal į Azarbaidžaną, prabėgus dvidešimčiai metų nuo tos dienos, kai jis per atsitiktinumą tapo liudininku tragedijos, paženklintos krauju ir žmonių ašaromis. Liudininku to, kaip per vieną naktį į šipulius sudužo mažo dabar jau neegzistuojančio Kalnų Karabacho miestelio Chodžaly žmonių likimai. Juostoje lietuvių kino kūrėjai atsargiai nubraukia istorijos dulkes nuo šiurpios 1992-ųjų vasario 25-osios nakties, kuomet Armėnijos pajėgos užgrobia nedidelį, tačiau strategiškai itin svarbų, Vakarų Azarbaidžano miestą ir nužudo virš šešių šimtų žmonių. Tarp jų – beginkliai senoliai, moterys ir vaikai. Filmo kūrėjai į tragedijos vietą keliauja ne tam, kad vėl į dienos šviesą iškeltų širdį draskančias juodas istorijos dėmes, o pamėginti rasti atsakymą, kodėl dvi greta gyvenančias tautas vienija ne brolybė, o kruvini konfliktai.
„Lietuviško kino pristatymas BAFTA reiškia tarptautinį susidomėjimą bei pripažinimą ir, žinoma, tai, jog pastarasis kino darbas yra aktualus pasauliui savo tema bei menine raiška. Pasaulinėje filmo premjeroje Londone dalyvavo ir didžiųjų televizijos tinklų atstovai, kurie po peržiūros negailėjo gražių žodžių lietuvių kino juostai ir išreiškė susidomėjimą įssigyti teises ją transliuoti“, - ilgai kurto dokumentinio projekto sėkme džiaugėsi lietuvis Aleksandras A. Brokas.
