Laidos vedėja Milda kvietė svečią pasidalinti patirtimi, kaip auginti vaikus šiuolaikiniame pasaulyje, kokių vertybių laikytis, kada parodyti griežtumo, o kada – supratingumo. Atvirai kalbėdamas apie savo šeimą, Andriulis pristatė ne tik savo požiūrį į naująją kartą, bet ir papasakojo apie vyriausiojo sūnaus vasaros patirtį, dirbant paprastą fizinį darbą po studijų „Oksforde“.
Naujoji karta
L. Andriulis neslepia – jis pavargęs nuo nuolatinio jaunimo kritikavimo. Pasak jo, visuomenėje vis dar gajus požiūris, esą ši karta yra pasimetusi, nemotyvuota ar net „prarasta“. Tačiau pats Liudvikas su tuo kategoriškai nesutinka.
„Tokie skundai egzistuoja nuo Sokrato laikų. Kiekviena nauja karta ateina tarsi pasaulio pabaiga. Aš taip nemanau – man naujoji karta labai patinka“, – teigia jis. Andriulį žavi jaunosios kartos kūrybiškumas, žingeidumas ir gebėjimas orientuotis sudėtingame pasaulyje: „Jie man daro gilų įspūdį – jie žino daug daugiau nei mes būdami jų amžiaus, jie daug geriau supranta pasaulį.“
Tačiau jis taip pat pripažįsta, kad šiandienos paauglystė trunka ilgiau nei anksčiau. Lygindamas skirtingas kartas, Andriulis dalijasi savo patirtimi: „Būdamas 18-os aš pradėjau gyventi savarankiškai, dirbti, iš tėvų neprašiau nieko. Visi mano aplinkos žmonės darė taip pat.“
Dabar, jo nuomone, situacija pasikeitusi – dauguma jaunų žmonių gyvena su tėvais iki magistro studijų pabaigos, o kai kurie – dar ilgiau. „Vis dar valgo kopūstų sriubą pas mamytę“, – su ironija pastebi jis.
Šį reiškinį jis aiškina tiek ekonominėmis aplinkybėmis, pavyzdžiui, sunkiau prieinamu būstu, tiek ir pasikeitusia motyvacija: „Mes buvom skurdūs, visi 90-ųjų vaikai buvo bėdžiai, bet turėjom milžinišką motyvaciją. Šiandien tokio spaudimo „verstis per galvą“ tiesiog nėra.“
Populiarumo sulaukęs įrašas
Nepaisant to, jis pabrėžia, kad šių dienų jaunimas – toli gražu ne vienalytė masė. „Išsiskiria dvi vaikų grupės: vieni leidžia laiką studijuodami ir žinau labai daug šviesių vaikų – tiek tarp sūnaus draugų, kurie mokėsi UK, tiek tarp kaimynų berniukų Lietuvoje. Tai – fantastiški vaikai“, – pagarbiai kalba L. Andriulis.
Kalbėdamas apie savo 13-metį sūnų, jis pateikia konkrečią šiuolaikinės skaitmeninės kartos stiprybės iliustraciją: „Jis tikrai geriau supranta Antrąjį pasaulinį karą nei aš tuo pačiu amžiumi – dėl „YouTube“. Viskas priklauso nuo to, kaip išnaudoji skaitmeninę revoliuciją.“
Vyriausio sūnaus patirtis L. Andriuliui tapo pretekstu pasidalinti mintimis apie paauglystę, tėvų nusivylimą ir atsakomybę, kurią jie turi net tada, kai atrodo, kad visiškai prarado ryšį su vaiku.
Socialiniuose tinkluose paskelbtas jo įrašas sulaukė didelio dėmesio. „Tas įrašas buvo skirtas mokyklinukų tėvams, ypač tiems, kurie jau yra praradę viltį, kad iš jų vaikų kažkas bus“, – pasakoja jis.
Anot Andriulio, sunkiausias periodas tėvams ir pedagogams prasideda 5–8 klasėse – tuomet vaikų motyvacija mokytis pasiekia žemiausią tašką, o hormoninės permainos ir augantis socialinis gyvenimas dažnai nustelbia atsakomybės jausmą.
„Neatsitiktinai šiems metų vaikams sunkiausia rasti mokytojų – niekas nenori dirbti su hormonų audrų krečiamais paaugliais“, – konstatuoja jis.
Pagrindinė tėvų pareiga, pasak jo, yra nepasiduoti net tada, kai atrodo, jog visi bandymai veltui. „Kalbėtis, motyvuoti, išlikti šalia, net jei atrodo, kad kalbi su siena, o namuose „nieko nėra“.
Vaikams bijoma pasakyti „ne“
Po įrašu pasirodė ir kritiškų komentarų. Vienas jų, anot Andriulio, privertė jį susimąstyti: „Kodėl taip sudievinamas akademiškumas? Aš auginu vaiką, kad jis eitų savo keliu, darytų, ką mėgsta.“
Tačiau jis nesutinka su tokiu požiūriu: „Jei vaikui leisime daryti tik tai, ką jis mėgsta – jis valgys saldainius ir sėdės „Tiktoke“. Žmogus visada eina lengviausiu keliu – ypač vaikai.“
Pasak Andriulio, vaikų auklėjimas šiais laikais dažnai pasiduoda perdėtam švelnumui ir abstraktiems „savęs ieškojimo“ principams.
„Apie tai daug kalbama nuo ankstyvos vaikystės – visa ta ezoterika, naujoviškos teorijos apie prieraišią tėvystę, kur, tarkim, toddleriui negali pasakyti „ne“, – sako jis.
Kaip pavyzdį jis pateikia švietimo ekspertės Austėjos Landsbergienės istoriją, kai viena mama paklausė, kaip atimti „iPad'ą“ iš vaiko. „Ji sako: aš klausimo nesuprantu – kaip atimti? Imi ranka, ištiesi ir paimi tą iPad‘ą. O ta mama sako: bet jis verks. Na taip, žinoma, verks. Bet yra ribos, yra disciplina.“
Andriulis tvirtai laikosi nuomonės, kad vaikams reikia ne tik laisvės, bet ir struktūros: „Šitos „nupiepusios“ vaikų auklėjimo taisyklės dažnai turi visiškai nenuspėjamas pasekmes. Mes pamirštame, kad tūkstančius metų egzistuoja išbandyti mokymo principai.“
Jo manymu, suaugusiųjų pareiga – ne ieškoti vaikų laisvės išraiškų bet kokia kaina, o pasirūpinti jų pasirengimu gyvenimui: „Suaugusiųjų pareiga – išmokyti vaikus jiems būtinų įgūdžių, o ne tikėtis, kad dvylikametis hormoninis paauglys pats atras vidinę motyvaciją ar savo gyvenimo pašaukimą.“
Iškeltas nekompetentingų mokytojų klausimas
Į laidą paskambinusi klausytoja Kristina iškėlė aštrią ir retai viešai aptariamą problemą – mokytojų rengimo kokybę bei mokyklų vadovybės atsakomybę.
„Girdžiu kaltinimus tėvams, vaikams, bet kodėl niekas nekalba apie mokytojų rengimą?“, – klausė ji.
L. Andriulis pripažino, kad tai labai svarbus pastebėjimas. Anot jo, viena didžiausių Lietuvos švietimo problemų – sisteminis susiskaldymas.
„Vienas pavojingiausių dalykų – mes Lietuvoje turim dvi visiškai skirtingas realybes“, – sako jis. „Turime labai geras mokyklas – tokio lygio, kokio istorijoje neturėjom. Bet tuo pačiu turime ir siaubingas mokyklas.“
Jis atkreipė dėmesį, kad pažangiausios ugdymo įstaigos natūraliai pritraukia motyvuotus mokytojus, kurie noriai kelia kvalifikaciją ir investuoja į profesinį augimą. „Pavyzdžiui, Karalienės Mortos mokykloje vaikai mokosi beveik visą vasarą – jie neturi tų tradicinių trijų mėnesių atostogų. Ir neabejoju, kad taip yra ir kitose gerose mokyklose.“
Tačiau kita švietimo pusė, anot jo, yra tamsi. „Tos prasčiausios mokyklos man atrodo kaip valstybės pinigus siurbiantis bizniukas: pritraukti vaikų, susirinkti „krepšelius“, išmokėti atlyginimus – ir viskas. Jiems daugiau niekas nerūpi.“
Sūnaus darbas viešbutyje
Švietimo klausimas jam aktualus ne tik kaip visuomenės nariui, bet ir kaip tėvui. Pasidalydamas sūnaus patirtimi, Andriulis pasakojo, kaip šis, grįžęs iš prestižinių „Oksfordo“ studijų, iškart buvo paragintas eiti dirbti:
„Mano sūnus, kuris ką tik grįžo iš „Oksfordo“, dabar lieja prakaitą dirbdamas paprastą darbą „Pacų“ viešbutyje – aptarnauja žmones pusryčių metu. Kviečiu visus ten pusryčiauti – ten dirba mano Aleksas.“
Anot jo, tai – sąmoningas sprendimas, kuris, nors ir ne pelningas, turės didelę vertę. „Tai bus jam sunki ir naudinga vasara – ne pati pelningiausia, nes pradedančiųjų atlyginimai maži, bet tai bus gera pamoka.“ Jis pabrėžia, kad tokia patirtis – ne tik apie pinigus, bet ir apie atsakomybę, savarankiškumą.
Nors, kaip pats pripažįsta, galėtų sūnui leisti atostogauti, pasilinksminimus iškeitė į gyvenimišką pamoką: „Tą pačią dieną, kai jis grįžo, mes pasakėme: „Turi eiti susirasti darbą.“ Tai senoviškas požiūris ir, galbūt, nepopuliarus, bet neabejoju, kad sunkus darbas yra vertybė.“
Visą laidą žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
