Apie gyvenimą lydėjusius iššūkius ir nepriteklių Renata atvirai prakalbo tinklalaidėje „Nusirenk iki pusės“, bendraudama su vedėjomis Ineta Stasiulyte ir Marija Palaikyte.
R. Šumskaitė – žmogus, itin daug pasiekęs savo profesinėje veikloje. Moters kasdienybėje gausu veiklos ir darbų, tačiau jai visa tai – didelis malonumas.
„Kartą draugė man sakė, kas visų pinigų pasaulyje juk neuždirbsiu. Bet čia ne apie tai. Čia yra apie tai, kad tau davė dvi rankas ir kojas, vadinasi, reikia po savęs palikti geriau, nei radai. Jeigu tau davė smegenis ir džiovini jas ant palangės, tai nesąžininga visatos ir žmonijos atžvilgiu“, – teigė tinklalaidės viešnia.
To siekti Renatą paskatino gyvenimą lydėję iššūkiai. Kaip pasakojo moteris, vaikystėje mirus seneliui, juodu su broliu, mamos sprendimu, buvo perkelti gyventi iš miesto į kaimą. O ten laukė ne vienas išbandymas.
„Man buvo šokas, kai penktą ryto reikėjo keltis, melžti karvę, pamaitinti kiaulę, išvežti į ganyklą karves, perkošti pieną, suplauti lėkštes. Tuomet išeidavau iš namų septintą valandą, pėsčiomis eidavau du kilometrus per sniegą ir purvą. Sustojus autobusui paaiškėdavo, kad tavęs nepriims, nes jau yra pilnas. Tuomet tekdavo dar penkis kilometrus eiti iki mokyklos“, – išgyvenimais dalijosi ji.
Pokalbio metu R. Šumskaitė prisiminė, kaip vaikystėje sėdėdama pamokose verkė iš skausmo, nes keliaujant į mokyklą nušalo pirštai.
„Medicinos punkte man jie buvo tiesiog atklijuoti. Aš neturėjau ką rengtis, visus drabužius atiduodavo vyresnieji pusbroliai, pusseserės. Mane kirpdavo trumpai kaip berniuką, nes dėdė taip mokėjo kirpti savo sūnus. O kai sugrįždavo mama, geriausiu atveju gaudavome šlapenkės“, – kalbėjo R. Šumskaitė.
Tinklalaidėje „Nusirenk iki pusės“ Renata atvirai prakalbo ir apie kitą vaikystę lydėjusį siaubą. Moteris neslėpė, kad patyrė smurtą.
„Kai buvau maža, galvojau, kad taip gyvena visi ir visus vaikus muša mamos bei tėčiai. Man viskas atrodė normalu. Juk net buvo posakis, kad nemuštas vaikas – neišauklėtas. Aš nesijaučiau auka. Niekam net nebuvo įdomu, kad ant kūno matyti kažkokios mėlynės. Būdama 27-erių paklausiau mamos, kodėl mane mušė. Ji atsakė, kad buvo toks supratimas“, – atviravo pašnekovė.
Be visa to, vaikystėje Renatai teko dirbti ir toli gražu nevaikiškus darbus.
„Mano darbas vaikystėje buvo nešioti nukirstą kiaulės galvą – ištraukti ją iš sniego, pernešti į kitą vietą. Karštą kraują pildavo į molinį ąsotį ir liepdavo nešti mums į sandėliuką. Dar reikėdavo deginti ir nuiminėti kiaulės nagučius nuo kojos, plauti ir valyti žarnas. Aš iki šiol vėdarų ir mėsos nevalgau“, – teigė R. Šumskaitė.
Klausydamos Renatos pasakojimo, tinklalaidės vedėjos I. Stasiulytė ir M. Palaikytė pasiteiravo pašnekovės, kodėl jai yra svarbu šiandien kalbėti apie vaikystėje patirtas skriaudas.
„Yra tokia už paraštės atstumtų vaikų mokykla. Visai netyčia per vieną Lietuvos politiką sužinojau apie tai, jis paprašė manęs nuvažiuoti ir įkvėpti tuos vaikus. Nuvažiuoju, kalbuosi su direktore ir suprantu, kad gyvenu burbule. Ten yra vaikų, kurių tėvai – narkomanai, patėvis prievartauja dukrą ir kiti baisūs dalykai.
Galvojau, kad po 30 nepriklausomybės metų turime tą brandą, toleranciją, lygybę. Bet iš tikrųjų mes turime labai daug kaukių. Manau, kad to tikrumo šiandien labai mažėja. Atrodo, kad sukuriame iliuziją ateinančiai kartai, kad dabar gali nieko nedaryti, pasidažyti, gražiai pašnekėti ir viską gauti“, – savo mintimis dalijosi R. Šumskaitė.
Renata atskleidė besitikinti, kad dalindamasi savo išgyvenimais gali ką nors įkvėpti. Juk moters kelias buvo itin sunkus, tačiau šiandien, pasak pašnekovės, ji gyvename savame rojuje.
„Anksčiau dirbau laidojimo namuose, laidodavau žmones. Prisimenu, kaip kartą žmonės pirko karstą, kurio kaina buvo kaip mano metinis atlyginimas. Vis galvojau, kad juk tas lentas vis tiek užkas. Ir užkasė, šeima apverkė. Stovėjau ir mąsčiau, o kiek mes iš tikrųjų gyviems žmonėms pasakome gražių žodžių“, – svarstė ji.
Klausantis Renatos istorijos, daugeliui gali iškilti klausimas – kaip jai pavyko tiek daug pasiekti? Pasak laidos viešnios, svarbiausia – eiti ir daryti.
„Mano pirmasis darbas buvo padavėjos, uždirbdavau daugiausiai arbatpinigių. Ir tu matai, kad jeigu įdedi daug širdies į darbą, dar nueini pas direktorių ir paklausi, ar galėtum baigti mokslus, jog sugebėtum geriau aptarnauti klientus... Ir tas smalsumas, kad jei kažko nemoki, tai reikia išmokti...
Kitas dalykas – svarbu prisiimti atsakomybę. Jeigu aplinkoje turi draugę, kurios tėvai uždirba daugiau, tai ji nekalta. O aš jei sėdėsiu ir pavydėsiu, daugiau neuždirbsiu. Tad ir pasidarai tą rojų pati. Eini ir darai. Galiausiai tave pastebi“, – savo sėkmės istorija dalijosi R. Šumskaitė.
Visą pokalbį su R. Šumskaite žiūrėkite čia:
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
