Įprotis, kurį norėtum pakeisti?
Norėčiau išmokti planuoti laiką, susirašant jį ant popieriaus lapo, nes kol kas viską planuoju tik savo galvoje. Ir kartais taip nutinka, kad dėl informacijos pertekliaus, pamirštu tam tikrus dalykus. Tad norėčiau išmokti naudotis visais įmanomais šių laikų technologiniais laimėjimais ir ar planšetėje, kompiuteryje, telefone ar galų gale ant popieriaus lapo susirašyti dienos grafiką.
Kokia yra didžiausia tavo fobija?
Vienatvė. Galbūt, sakyčiau tokia ir yra didžiausia mano fobija, nors esu vienas iš tokių žmonių, kuris yra sąlyginai vienišius. Kažkada esu pasakęs, kad man vienatvė maloniausia yra tada, kai aš turiu pasirinkimo laisvę, kai esu ne vienas, bet galiu pasirinkti kažkokį laiko tarpą pabūti vienas. O vienatvė, būnant visiškai vienam ir neturint pasirinkimo, t.y. artimų žmonių ar kompanijos, labai gąsdina.
Frazė, kurios geriau nebūtum pasakęs tiesioginiame eteryje?
Nuo pirmos dienos televizijoje sau pasakiau, kad kai kamera yra šalia, stengsiuosi nepasakyti nieko tokio, ko vėliau nenorėčiau išgirsti. Asmeniškai, nenorėčiau kartoti visų, net ir minimalių klaidų, nes gyvenime esu perfekcionistas. Seniau dėl komentarų, kuriuose suklydau sakydamas žaidėjų pavardes ar traktuodamas vieną ar kitą rungtynių epizodą, ir už kuriuos gaudavau pastabas, pergyvendavau, tad tokių klaidų nesinorėtų kartoti. O situacijos, kada kažką esu labai grubaus pasakęs ir dėl ko gailiuosi, nebuvo.
Kokios sporto šakos atstovu-profesionalu norėjai tapti?
Krepšininku. Įgyvendinti šią svajonę įnirtingai siekiau nuo vaikystės. Daugybė kartų sakyta frazė, bet talento stoka, tikriausiai, ūgio stoka ir traumos sustabdė ganėtinai anksti šias svajones, bet iš kitos pusės džiaugiuosi, kad tam tikrą duoklę sau pačiam ir krepšiniui atidaviau, pasirinkęs sporto žurnalistiką.
Televizijos projektas, kurį svajoji sukurti?
Norėčiau sukurti kažką panašaus į filmą „Eksperimentas“, kuriame paprastus žmones pakvietė į kalėjimą ir ten dalį jų padarė prižiūrėtojais, o kitus – kaliniais. Visi socialiniai eksperimentai, prie kurių yra tekę ir pačiam dirbti ar juos stebėti, labai žavi. Kodėl? Juose atsiskleidžia žmogaus vidus, esybė, nebelieka jokių kaukių ir išlenda visi įmanomi vidiniai demonai. „Pasiutę šunys“ buvo vienas iš tokių formatų, kuris, aišku, buvo didžiausias ir smagiausias, kokį man yra tekę sukurti. Neįsivaizdavau, kad tokią pakankamai išprotėjusią mintį yra įmanoma perkelti į televiziją (šypsosi). Tokio lygio šou mane ypatingai žavi. Pasaulyje yra daug formatų prie kurių norėtųsi pasidarbuoti: „Strictly Come Dancing“, „The X Factor“. Televizijoje nėra formato, kuris manęs nežavėtų. Aš esu vienas iš tų žmonių, kuris labai drąsiai sako, kad žiūri televiziją. Ir žiūri jos daug.
Pavyzdžiui?
Nesu labai didelis užsienietiškų muilo operų gerbėjas, tačiau į naujesnius serialus užmetu akį, nes noriu pamatyti, koks yra jų siužetas. Man labai patiko... (šypsosi) Pirmadieniais rodytas serialas „Devious Maids“. Tikrai, nepraleisdavau nė vienos serijos. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad tai dar viena eilinė muilo opera, tačiau ji susukta labai intriguojančiai. Žaviuosi lietuviškais serialais, kinu, o paskutiniais metais, galiu drąsiai sakyti, kad yra į ką žiūrėti. Ir, žinoma, visi didžiausi projektai – faktoriai, šokiai, chorai, labai intriguoja.
Ar mėgsti sukiotis virtuvėje?
Mėgstu, nors per keletą metų labai pasikeitė mano gaminimo įpročiai. Gaminu visą gyvenimą, eksperimentuoju ir iš aplinkinių kartais išgirstu, jog man visai neblogai sekasi (šypsosi). Gaminimas man yra meditacijos forma. Kaip ir indų plovimas. Tomis akimirkomis aš atsiriboju nuo visų darbų. Manau, kad maisto gamyba yra kūrybinis darbas, kai tu įdedi visą savo širdį, sugebėjimus ir džiaugiesi, kai gaunasi kažkas ypatingo. O gaminu... Hm, viską galiu gaminti. Pats dvejus metus nevalgau mėsos, bet ją paruošti moku pakankamai neblogai. Dabar esu perėjęs į sveikos mitybos virtuvę, tai valgau visokias kruopas, įvairiai paruoštas (juokiasi).
Geriausias išgirstas komplimentas?
Pradedu jaustis nejaukiai, klausydamasis komplimentų. Aišku, komplimentas nėra lygus komplimentui, juk kartais ir pagiriamąjį žodį gali prie jų priskirti. Kai yra giriami mano sugebėjimai, pasiektas rezultatas ar darbas, sakoma „tu esi talentingas“, tai aš laikau įvertinimu. O komplimentas, jog esu gražus manęs nežavi (juokiasi). Jei merginos tokias pagyras anksčiau ir barstydavo, tai aš jų negirdėdavau. Tiesiog... Nežinau, ar kiekvienam vyrui, tačiau įvertinimais už tai, ką jis sugeba, yra kur kas svarbesnis už išorinį įvertinimą. O dėl grožio, kažkaip praleisdavau visą laiką pro ausis ir nėra dažnai tekę to girdėti.
Kiek laiko praleidi prie veidrodžio?
Nedaug (juokiasi). Esu pakankamai vyriškas šiuo klausimu. Visą laiką rytais pasinaudoju dušu, stengiuosi tiesiog atrodyti tvarkingai ir švariai, bet būna tam tikrų dienų, kada norisi paeksperimentuoti, padžiazuoti. Tada arba apsirengiu kažką ryškesnio, arba priešingai – labai noriu pasislėpti. Sportinė apranga man labai patinka, tačiau tada, kai va šiek tiek matomesnis pasidariau, būdavo kiek sudėtingiau vaikščioti viešose vietose, apsirengus treningu ar kokiais tai grybautojo rūbais (juokiasi). Ir keistus aplinkinių žvilgsnius, kurių anksčiau nematydavau, pastebėdavau. Juolab, kad ilgą laiką dirbau TV3 „Žiniose“, o žmonės įsivaizduoja, kad dirbantys ten, visą laiką vaikšto su kostiumais, tad nesinorėjo man sugriauti to mito, kad vat, kažkoks treninginis žinių vedėjas vaikšto (juokiasi).
