„Mano suaugęs sūnus netyčia padarė avariją ir sužalojo žmogų, kuris pats nepasisaugojo. Teismas jo nenuteisė kalėti, tačiau po šios nelaimės sūnaus šeimos gyvenimas neatpažįstamai pasikeitė. Net anūkai bijo garsiau cyptelėti, nes tėvas, nuolat tamsus lyg debesis, slegiamas kaltės, nors nėra iš tikrųjų kaltas, ėmė išgėrinėti. Kaip jam padėti?“ – rūpinasi skaitytoja Valė iš Radviliškio r.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Labiausiai padėsite sūnui ir jo šeimai, gerbiama Vale, suteikusi anūkams ir jiems ramią užuovėją, kur šie nevaržomai galėtų džiaugtis vaikyste. O dėl jūsų sūnaus norėčiau pastebėti, kad normalu jausti kaltę dėl tokio skaudaus įvykio: visgi sužalotas, nors ir netyčia, kitas žmogus. Ir net jei visi vienbalsiai giedos apie jo nekaltumą, choras neužkalbės susikrimtusiojo sąžinės. Kita vertus, viena yra teismo sprendimas, kita – mūsų sąžinės, nes mūsų siela su ja tiesiogiai susijusi. Jei teismas mūsų nenubaudžia, tai dar nieko nereiškia. Mes patys ieškosime, kaip save nubausti. Grauždamasis, puldamas į depresiją jūsų sūnus galbūt baudžia save. Gerbiama Vale, užauginote gailiaširdį sūnų, o tokiems gyventi sunkiau, bet jo gyvenimas žmogiškesnis. Kur kas blogiau būtų, jei jis pasišvilpaudamas lyg niekur nieko gyventų toliau.
Paradoksalu, bet žmogus gali jaustis kaltas ir todėl, kad kamuojasi kalte, nors niekas tam nemato rimtos priežasties, tada jį slegia dviguba našta, todėl patarčiau liautis jį guosti ir leisti vadovautis savo jausmais. Jei sūnus pripažins, kad jo kaltė, nesvarbu, ką kiti sakytų, yra suprantama ir natūrali, jam palengvės. Tada kils kitas klausimas: ką toliau daryti, kad ši nenuodytų sau ir kitiems gyvenimo? Svarbu nesustingti su šiuo nešuliu, kurį junta ir neišvengiamai neša visa šeima. Užuot kilojus taurelę (o dėl to savigrauža tik sustiprėja ir ją junta be kuris sąžinės dar nepragėręs taurelės kilotojas). Vertėtų pasvarstyti, kaip išpirkti šią kaltę. Būdų yra įvairių: tai – ne tik pagalba nukentėjusiojo šeimai. Ir pasirūpinimas neįgaliu kaimynu gali išlyginti sąžinės svarstykles. Tada ir nuotaika pakils, gyvenimas vėl ims sruventi platesne vaga.
Tiesa, sūnūs, ypač suaugę, retai paiso mamos patarimų. Tačiau, Vale, galite šalia rytinio kavos puodelio sūnui palikti šį „Valstiečių laikraščio“ numerį. Dėl to ir jūsų vardą pakeičiau, kad jūsų sūnui nekiltų įtarimų: juk vyrai linkę, patyrę bėdų, išdidžiai vargti patys.
