Atvirame pokalbyje naujienų portalui tv3.lt moteris papasakojo apie savo gyvenimo filosofiją, kad kiekviena diena būtų miela, išdavė elegancijos ir figūros paslaptis.
Pozityvumą paveldėjo iš artimųjų
Nors daugeliui gimtadieniai – proga švęsti iš širdies, Audronė sakė šios dienos neišskirianti. Taip yra dėl to, kad ji moka kiekvieną dieną branginti taip, kaip kiti brangina gimtadienius.
„Šios dienos aš niekada įspūdingai nešvenčiu, nes aš švenčiu kiekvieną dieną – visus metus. Kol buvo 18, gimtadienius mėgdavau, nes laukdavau iš tėvelių dovanų. Dabar aš to gimtadienio visiškai nebesureikšminu. Man tai tiesiog diena kaip diena“, – šypsojosi ji.
Anot moters, pozityvų požiūrį į gyvenimą ji turėjo visada. Tokį mąstymą palaikyti padeda tam tikri dienos ritualai, be kurių pašnekovė savo gyvenimo neįsivaizduoja.
„Ruduo, žiema, pavasaris ar vasara – kiekvieną rytą pradedu kavos puodeliu sodelyje. Paukštelių čiulbėjimas, naujai pražydęs augaliukas – jau energijos ir pasikrovusi.
Tada grįžtu į kambarį, atsistoju prieš veidrodį ir kalbuosi su pačiu „protingiausiu pasaulio žmogumi“ – su savimi. Sakau: „Audružėle, ir ši diena bus nepakartojama, ir ši diena bus nuostabi.“ Kaip programuosi, taip ir bus. Galaktika tavo mintis išgirsta, ir ta diena tikrai būna gera“, – pasakojo Audronė.
Prie tokios gyvenimo filosofijos prisidėjo ir A. Bunikienės šeima. Moteris sakė, kad ypač ją įkvėpdavo tėvelio ir močiutės pavyzdys.
„Aš mačiau savo tėvelį – jis buvo labai didelis optimistas. O jo mamytė kokia optimistė buvo! Tarkim, jai nacionalizavo namus, ir vietoje to, kad liūdėtų, ji nusipjovė per kairį petį ir sako: „Ne koja, ne ranka nulūžo – nieko čia tokio. Pinigai uždirbami.“
Ji visada akcentuodavo, kad svarbiausia – galva ant pečių ir mokslas. Nes to nei tvanas nenuneš, nei gaisras sudegins. Tai, ką tu nešioji galvoje, – tavo tikrasis turtas. Kadangi aš augau tokioje pozityvioje dirvoje, tai ir išaugau toks pozityvus daigelis“, – juokavo dizainerė.
Tokia meilė gyvenimui iš Audronės veržiasi pro kraštus – tai pastebi net visiškai nepažįstami žmonės.
„Neseniai su bičiuliais svečiavomės Tenerifėje, kur mus lydėjo puikus gidas, turintis giliai išreikštą humoro jausmą. Humoro jausmo aš taip pat nestokoju ir mane traukia žmonės, jį turintys. Gidas taip pat pastebėjo: „Mūsų Audronė – optimizmo bomba.“ Galiu tik jam pritarti, tokia ir esu“, – šyptelėjo A. Bunikienė.
Stebina elegancija
Tačiau ne tik moters optimizmą pastebi aplinkiniai. Neįmanoma nepastebėti ir iš jos dvelkiančios elegancijos – Audronė kone visur ir visada dėvi būtent savo kūrybos sukneles.
„Aš rengiuosi tik savo kurtais drabužiais, žinau, kas man tinka. Aš savo siuvėjoms sakau: „Mergaitės, pasakysiu atvirai – jei mes nesiūtume, jei nekurčiau, tikriausiai vaikščiočiau su Ievos kostiumu“, nes nieko nerasčiau, kas man tiktų. Su mano kokybės ieškojimu, su mano perfekcionizmu – nežinau, ar man kas įtiktų. Man save rengti labai lengva“, – teigė ji.
Nepaisant to, pašnekovės teigimu, vien gražaus drabužio neužtenka – elegancija turi sklisti ir iš žmogaus vidaus.
„Elegancija – tai neperkrauti. Elegancija man yra tai, kad mažiau visada yra daugiau. Tai ne mano pasakymas, bet aš mėgstu kartoti šią mintį.
Ir dar – elegancija... Net nežinau, ar ji įgimta, ar ugdoma... Tikriausiai ji slypi asmenybės viduje. Klientėms mėgstu kartoti: „Ne suknelė panelę, o panelė suknelę puošia“. Galima užsidėti pačią elegantiškiausią suknelę, bet jei iš vidaus tai nespinduliuoja, jokia suknelė neišgelbės.
Akivaizdu, kad Audrey Hepburn, Jacqueline Kennedy Onassis elegantiški rūbai tik išryškindavo jų vidinę eleganciją, kuri joms buvo duotybė ir sklisdavo iš vidaus. Jei to nebus iš vidaus, pati elegantiškiausia suknelė kabės kaip ant pakabos“, – dalijosi moteris.
Figūros paslaptys
A. Bunikienė dėl savo rafinuoto stiliaus ir puikios figūros sulaukia daugybės komplimentų. Tiesa, moteris išlieka kukli sakydama, kad kiekvienas savyje gali įžvelgti to, kas nepatinka, ką norisi keisti.
„Žinote, drįsčiau paprieštarauti – kiekvienai moteriai taip neatrodo, kad jos figūra nuostabi. Ir man taip neatrodo, nes veidrodis kiekvieną rytą „burnoja“: „Audrone, eik sportuoti, kažką daryk“, – juokėsi ji.
Nepaisant to, negalima neigti, kad Audronės figūra yra ne vieno siekiamybė. Ji išskyrė, kad nors už tai ji tikrai dėkinga palankiai genetikai, ne viskas ateina savaime. Kartais figūros pokyčius padiktuoja ir įtemptas gyvenimo ritmas.
„Viena, už ką esu dėkinga genetikai – galiu valgyti kiek noriu, neskaičiuodama kalorijų. Bet manau, kad vien genetika neveiktų, jei aš sėdėčiau ir tik televizorių žiūrėčiau. Yra genetika, bet yra ir mano begalinis gyvenimo tempas, nuolatinis judėjimas, stresiukai“, – atviravo A. Bunikienė.
Nors specialių dietų moteris nesilaiko, yra kelios taisyklės, kuriomis vadovaujasi jau daugelį metų. Išminties apie mitybą pasisėmusi iš Braggo ir Sheltono knygų, ji prieš daugelį metų atsisakė kiaulienos bei mėsos valgymo su bulvėmis ar duona.
„Mėgstu valgyti viską: tiek žuvį, tiek bulvinius patiekalus, nesu vegetarė, ragauju viską. Bet nuo tada, kai studijų metais perskaičiau knygas apie mitybą, aš nevalgau kiaulienos. Taip pat nevalgau mėsos su bulvėmis ir mėsos su duona. Šiuos produktus valgau atskirai. Tai vienintelis principas, kurio laikausi. Dėl saldumynų neinu iš proto“, – šypsojosi Audronė.
Paklausta apie sporto įpročius, dizainerė neslėpė, kad prisiversti sportuoti jai užtrunka, tačiau motyvuoja kelionės.
„Aš apskritai gyvenime nemėgstu vidurio. Jei darau, tai darau maksimaliai, jei nedarau – tai nieko nedarau. Arba sodelyje nieko nedarau, arba, hiperbolizuojant, su pincetu viską išraviu. Tas pats ir su sportu. Man reikia spyrio į užpakalį, reikia motyvacijos. Kelionės ir noras gerai atrodyti jų metu – puikiausia motyvacija pradėti sportuoti“, – pripažino moteris.
Įsimylėjo Italiją
Be dizainerės darbo, mėgavimosi kiekviena gyvenimo diena ir rūpinimosi savimi, A. Bunikienė taip pat mėgsta aktyviai keliauti. Jos didžiausia meilė – Italija.
„Manau, kad praeitame gyvenime tikrai buvau italė, nes net mano temperamentas itališkas. Ta meilė prasidėjo dar mokykloje, aštuntoje klasėje, kai išgirdau Čelentano dainas. Nuo tada įsimylėjau tą kalbą, įsimylėjau Italiją. Tai meilė, kuri tik augo ir stiprėjo“, – mintimis dalijosi Audronė.
Moteris dabar yra įvaldžiusi italų kalbą, kurios jai dažnai prireikia viešint Italijoje tiek darbo, tiek poilsio reikalais.
„1996 metais Vizgirdos pakvietė mane į Ameriką su kolekcija. Po kolekcijos pristatymo vykome į Niujorką. Amžinatilsį Rimtautas Vizgirda, mano mados krikštatėvis, kaip jį vadinu, ėjo su manimi per įvairius butikus ir siūlėme kolekciją pirkėjams. Jie sakė: „Nuostabūs modeliai, bet buvusio „Litekso“ Kaune audiniai per sunkūs.“ Tai man buvo dar vienas spyris ieškoti alternatyvių audinių Italijoje.
O jei jau ieškoti audinių Italijoje, parodoje Florencijoje, reikia mokėti italų kalbą. Kai moki kalbą, visai kita komunikacija. Todėl pradėjau mokytis italų kalbą“, – pasakojo ji.
Pašnekovės teigimu, ji taip įsimylėjo šią šalį, kad kiaurai ją perprato. Patys italai stebėjosi, kad itališkam temperamentui niekuo nenusileidžianti viešnia iš svetur neturi itališko kraujo.
„Kaip aš sakau – sono innamorata, aš įsimylėjusi Italiją visa širdimi. Net kai nuvykstu į Italiją, jie labai nustemba, kad aš lietuvė, nes su jais bendrauju tokiu pačiu temperamentu kaip jie patys. Visada sakau: jei Lietuvoje stoviu dviem kojomis įsirėmusi į žemę, tai Italijoje stoviu įsirėmusi keturiomis“, – patikino ji.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
