• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Garsi teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, trumpam grįžusi į Lietuvą, apsilankė „Žinių radijo“ laidoje „Kultūros sunkiasvoriai“.

GALERIJA (3)

Garsi teatro ir operos režisierė Dalia Ibelhauptaitė, trumpam grįžusi į Lietuvą, apsilankė „Žinių radijo“ laidoje „Kultūros sunkiasvoriai“.

REKLAMA

Pokalbio, skirto „Vilniaus miesto operos“ ir legendinio pastatymo „Bohema“ 20 metų jubiliejui, metu režisierė atvirai pasidalijo mintimis apie operos demokratizavimą, santykį su žiūrovais ir mecenatais, visuomenės emocinę būseną bei kultūros užkulisius.

„Į bažnyčią tų, kurie meldžiasi, kviesti nereikia“

Prieš du dešimtmečius kartu su dirigentu Gintaru Rinkevičiumi ir dizaineriu Juozu Statkevičiumi įkurta „Bohema“ (vėliau tapusi Vilniaus miesto opera) išsikėlė tikslą pakeisti operos tėkmę Lietuvoje:

REKLAMA
REKLAMA

„Manau, ji tikrai susikūrė iš didelio noro – maestro Gintaro Rinkevičiaus, mano ir kostiumų dailininko Juozo Statkevičiaus – pakeisti operos tėkmę Lietuvoje: padaryti ją demokratiškesnę, gyvesnę ir užleisti vietos jauniems talentams bei žiūrovams, kurie nebūtinai yra muzikos ekspertai.“

REKLAMA

D. Ibelhauptaitė pabrėžė, kad pagrindinė misija buvo padaryti šį žanrą atviresnį, gyvesnį ir prieinamą ne tik muzikos ekspertams.

Režisierė vaizdingai apibūdino savo filosofiją: „Į bažnyčią tų, kurie meldžiasi, kviesti nereikia. Reikia tuos, kurių nėra bažnyčioje“.

Ji siekė klasikinę muziką pristatyti taip, kad ji taptų masiškesnės kultūros dalimi, o opera taptų „cool ir sexy“ – kur žodis „jaunystė“ reiškia ne amžių, o vidinę būseną. D. Ibelhauptaitės teigimu, Niujorke, Londone ar Paryžiuje didžiausia siekiamybė yra ta, kad klasikinė kultūra išeitų į aikštes bei gatves, nes užsidarymas siaurame elito rate naikina žanro ateitį.

REKLAMA
REKLAMA

Atsakas elitizmui ir visuomenės „teisuoliškumo karštinė“

Atsakydama į kritikus, manančius, kad opera turėtų priklausyti tik išrinktiesiems, D. Ibelhauptaitė tokį požiūrį pavadino egoistiniu ir neprofesionaliu. Pašnekovė patikino, kad niekur pasaulyje nėra sutikusi nuostatos, jog šis žanras skirtas vien ekspertams:

„Manau, kad tai yra egoistinis ir neprofesionalus požiūris... Aš jokiam pasaulyje ir jokioj šaly nesutikau požiūrio, kad opera turi priklausyti tiktai ekspertams.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Laidoje prisimintas režisieriaus Oskaro Koršunovo pastebėjimas apie visuomenėje tvyrančią „teisuoliškumo karštinę“ ir gynybinį uždarumą. Komentuodama dabartinę visuomenės būseną, D. Ibelhauptaitė pažymėjo:

„Žmonės gyvena kažkokioje savisaugoje... Dar nesupratę, kas yra tas kitas žmogus, ko jis nori ir kaip su juo bendrauti, iškart kanda. Manau, tai susiję ir su pačia dabartine mūsų padėtimi – geopolitine bei emocine situacija. Žmonės įbauginti, nuolat gąsdinami. Baimė bei uždarumas tapo kasdienybe. Žmonės radikalėja politikoje bei visuomenėje, todėl atvirumo, tolerancijos vienas kitam ir šilumos mažėja.

REKLAMA

Galbūt todėl prieinama prie Oskaro išvados, kad egzistuoja teisuoliškumas, kova ir noras suvalgyti, pažeminti kitą žmogų, jį nustumti – net nebūtinai žinant, kas jis toks, apie ką kalba ar ką yra davęs visuomenei.“

Režisierė prisiminė savo paauglystę, kai nuo 4–6 valandos ryto stovėdavo eilėse prie Jaunimo teatro kasų, kad patektų į Eimunto Nekrošiaus spektaklius, nes jie kalbėjo tiesiai į sielą.

REKLAMA

Baimė prieš 20-mečio peržiūrą ir pastatymo ilgaamžiškumas

Minint „Bohemos“ 20-metį, pastatymas buvo rodomas milžiniškame ekrane Vilniaus Rotušės aikštėje. Režisierė prisipažino jautusi didžiulę baimę, ar pastatymas neatrodo pasenęs:

„Žinote, kokia buvo mano didžiausia baimė prieš prasidedant renginiui? O kas, jeigu prasidės spektaklis ir pamatysiu, kad pastatymas pasenęs? Ne Pučinis pasenęs... o pats pastatymas. Tačiau nuskambėjus paskutiniam akordui, galėjau lengviau atsikvėpti – ačiū Dievui. Supratau, kodėl šis pastatymas gyvavo dvidešimt metų: jis vakar buvo lygiai toks pat aktualus, šviežias ir gyvas kaip ir prieš dvidešimt metų.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuskambėjus paskutiniam akordui, ji suprato, kad spektaklis išliko lygiai toks pat aktualus ir gyvas.

D. Ibelhauptaitė paaiškino, kad sėkmės paslaptis buvo kruopštus darbas su solistais: prieš 20 metų ji reikalavo, kad jie eitų į sporto klubus, atrodytų kaip modeliai, atliktų gilią dramatinę analizę ir stebėtų praeivius gatvėse, taip sukurdami itin tikroviškus personažus:

„Tais laikais reikalavau, kad jie visi eitų į sporto klubą, atrodytų kaip modeliai, studijuotų draminę personažų analizę ir gatvėje stebėtų bei rinktų žmones, atitinkančius jų vaidmenis kūrinyje.“

Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų