Neseniai pasibaigęs jubiliejinis turas „40 kaštonų“, tūkstančiams moterų padovanotas džiaugsmas ir naujas kūrinys „Drama“ tapo ryškiais šio gyvenimo etapo akcentais. Vis dėlto, už šviesų ir scenos rampų slepiasi kur kas trapesnė, tačiau kartu nepalaužiama realybė – kasdienė kova su kūno skausmu, diagnozėmis ir mokymasis priimti gyvenimą tokį, koks jis yra šią akimirką.
Apie tai Indrė Bareikienė atvirai prabilo interviu portalui tv3.lt.
Naujas etapas
Keturiasdešimtmetis Indrei neatėjo netikėtai – ji jau kurį laiką jaučia artėjančio naujo etapo dvelksmą. Paklausta, kokie jai buvo pastarieji metai, žinoma moteris neslepia, kad jie atnešė nemažai nežinomybės ir privertė iš naujo peržiūrėti savo gyvenimo taisykles.
„Labai įdomūs. Kaip niekada jaučiasi tas gimtadienis – toks kaip šalia skraidžiojantis debesėlis, su ta mintimi, kad bus kažkas naujo, naujas etapas. Ir gal tokia paieška – paieška naujų įrankių, kurie galėtų funkcionuoti ir man padėti, nes iki tol, kaip supratau, viskas, ką buvau išmokusi, ką atradau, nebeveikia. Tai turbūt tokie vėl paieškos metai, vėl labiau apie tokį savęs nepamiršimą“, – kalbėjo Indrė.
Šį sulėtėjimą ir poreikį ieškoti naujų būdų gyventi stipriai padiktavo ir sušlubavusi sveikata, privertusi Indrę tiesiog fiziškai sustoti:
„Aišku, daug tokių priminimų apie tai yra ir sveikatos, pavadinkime, diagnozės. Ir ne viena. Kurios šiek tiek gąsdina ir tikrai tave pristabdo. Tai tokie labai įdomūs, kupini nežinios metai. Bet jau su ta patirtimi, savo pačios nueitu keliu, nebegąsdina ta nežinomybė, o kaip tik kelia smalsumą. Ir toks wow, kas toliau?“ – dalijosi I. Bareikienė.
Didžiausia prabanga – dovanoti kitiems ir nesilyginti su niekuo
Savo jubiliejų Indrė pasitiko ne laukdama dovanų sau, o pati jas dalindama. Jos jubiliejinis turas „40 kaštonų“ tapo erdve, kurioje šimtai moterų galėjo atrasti įkvėpimą. Pati Indrė prisipažįsta, kad jos ir vyro Vido gyvenimo filosofija susideda iš gebėjimo džiaugtis mažais dalykais ir nelaukti ypatingų datų.
„Man didžiausia dovana yra turėti kam dovanoti, padėti tiems, kam reikia pagalbos, kas yra pasiruošę priimti tą pagalbą ir kas jos nori. Aš manau, kad labai didžiulė dovana yra tiesiog leisti sau daryti tai, ką tu nori“, – sakė ji.
Vis dėlto, su branda ateina ir poreikis dar gilesnei savianalizei, suprantant, kad gyvenimo modeliai linkę kartotis:
„Su keturiasdešimtmečiu turbūt jau daugelis ratu yra prasisukę. Trumpai tariant, yra tas pats kambarys, ta pati sistema. Tu esi tam pačiam kambary, gal keičiasi žmonės, bet iš esmės, netgi ir tipažai tų pačių žmonių – jie tiesiog prasisuka.
Tai turbūt reikia surasti ir paieškoti sau kažko naujo, kažko prasmingo, nesikartojančio tau asmeniškai – ne auditorijai, ne žiūrovams, ne sekėjams, ne kitiems, o tau pačiam. Tikrai labai džiaugiuosi, kad galiu sau leisti tą tokią, pasakyčiau, prabangą mėgautis gyvenimu ir lygintis pačiai su savimi, kas yra labai sunku“, – teigė moteris.
Sprendimas nebežengti „puse kojos“
Daugelis po intensyvių turų svajoja apie visišką ramybę ir nieko neveikimą, tačiau Indrė atvira – jos vidinė energija reikalauja kitokio pobūdžio poilsio. Jai geriausias jėgų susigrąžinimas yra veiklos kaita ir kūrybinis džiaugsmas.
„Man reikia labai daug dirbti su savimi, kad aš save sustabdyčiau, bet vėlgi, paanalizavus, ne per seniausiai sau išsikėliau tą klausimą: gal man ir nereikia nieko neveikti? Gal mano poilsis ir yra per kitas veiklas, nes aš jaučiu tą vidinę energiją... Apie tą vidinį džiaugsmą ir motyvaciją – man tai ir yra tas poilsis. Iš tikrųjų tai yra kaita. Aš gal ir pailsiu ne monotonijoje, o kaip tik kurdama, veikdama, darydama“, – šypsojosi Indrė.
Šiandien ji aiškiai brėžia ribas ir saugo savo resursus. Ji nebenori varginančių maratonų, kur vienu metu tenka plėšytis per kelis filmavimus ar fotosesijas, nes tuomet nukenčia kokybė ir emocinė sveikata.
„Aš kažkaip nebenoriu daryti to puse kojos. Dėl to aš neriu, o kai neriu, tai neriu 200 proc. į tą veiklą, po kurios truputį reikia kažkaip atsistatyti“, – užtikrinta I. Bareikienė.
Naujas lapas ir daina „Drama“
Naujai išleistas Indrės kūrinys „Drama“ – tai ne šiaip eilinė daina. Tai manifestas apie vidinį išsilaisvinimą ir atsisakymą būti „patogia“ ar „tylia“.
Priešingai nei ankstesnės autorinės dainos „Aš myliu save“ (su Monika Linkyte) ar „Ačiū sau“, kurios mokė dėkingumo ir pagarbos sau, „Drama“ kviečia nebebijoti savo jėgos.
„„Drama“ turbūt yra tokio mano naujo lapo, kurį verčiu, naujo etapo daina. Apie tą kiekvieno žmogaus užsispaudimą, tokį spazmą. Ir kur tu žinai – nereikia toli ieškoti kažkokių priešų, komentatorių piktų, atsistok prieš veidrodį ir pasižiūrėk į save. Ir tiesiog per trumpas tas gyvenimas, kad tu būtum užsispaudęs ir sau kažko neleistum. Tai turbūt apie tą vidinę drąsą, apie tą spyrį sau į šikną, kad jeigu tikrai giliai kažkur yra ta svajonė, noras pabandyti, tai aš tiesiog sakau: lipk ant stalo ir bandyk! Tiesiog imk ir padaryk. Nesigaus – nesigaus. Tai apie tai, kad nebebijotų tų pačių klišių – „Būkit tylios, būkit blankios“. Ir apie tai, kad aš nebijau būti vėtra“, – pasakojo moteris.
Didžiausia stiprybė – ne kovoti, o pripažinti skausmą
Nors Indrė spinduliuoja neįtikėtiną energiją, pastarieji metai užkulisiuose pareikalavo milžiniškos ištvermės. Socialiniuose tinkluose ji atvirai pasidalijo išgyvenimais, kurie suvirpino tūkstančių širdis. Ji prabilo apie tai, ką reiškia nuolatinis fizinis skausmas (sąlygotas nugaros išvaržos) ir kaip svarbu nustoti nuo jo bėgti.
„Pastarieji metai mane išmokė vieno labai svarbaus dalyko – kartais didžiausia stiprybė yra ne kovoti, o pripažinti. Pripažinti, kad skauda. Kad diagnozė yra, kad skausmas tapo kasdienybės dalimi. Kad yra dienų, kai pavargsti būti stipri. Ir keisčiausia tai, jog ilgainiui net pamiršti, ką reiškia gyventi be skausmo. Atrodo, lyg jis visada buvo šalia“, – atviravo Indrė.
Tačiau būtent šis pripažinimas Indrei atnešė ilgai ieškotą palengvėjimą: „Kai nustoji nuo jo bėgti, kai nustoji apsimetinėti, kad viskas gerai, pasidaro lengviau. Skausmas niekur nedingsta, bet jis nustoja slėgti taip stipriai. Tarsi paleidi nuolatinę kovą su tuo, ko šiuo metu negali pakeisti“, – kalbėjo ji.
Pokalbio metu Indrė neslėpė, kad būtent šiuo metu išgyvena fizinį paūmėjimą, tačiau net ir per skausmo ašaras ji sugeba į pasaulį žvelgti su giliu jautrumu.
„Dabar pagrindinis tikslas yra susieškoti to ramybės būdo, nes dabar tiesiog labai skauda. Ir per tas skausmo akis labai kitaip jauti – dar jautriau, dar kitaip žiūri į žmones, į situacijas, į pasaulį. Tai labai norėčiau, kad nebūtų tokių skausmingų stotelių, kurios priverstų permąstyti. Noras yra, kad kuo mažiau būtų skausmo – fizinio ir emocinio“, – jubiliejaus proga sau linkėjo Indrė.
Keturiasdešimt – ne apie senėjimą, o apie visišką laisvę
Jubiliejaus Indrė laukė kaip didžiausio išsilaisvinimo etapo. Moteris jaučiasi pasiruošusi nusimesti visus visuomenės primestus šarvus ir vaidmenis.
„Keista, bet aš jo nebijau. Priešingai – laukiu. Laukiu to jausmo, kai nebereikės niekam nieko įrodinėti. Kai galėsiu nusimesti svetimus lūkesčius, etiketes, vaidmenis ir visus tuos žvangulius, kuriuos metų metus nešiojausi dėl kitų. Gal keturiasdešimt nėra apie senėjimą. Gal tai apie laisvę. Apie drąsą būti savimi. Apie susitaikymą su tuo, kas buvo, ir smalsumą tam, kas dar laukia“, – svarstė socialinių iniciatyvų autorė.
Nepaisant visų iššūkių, jos viduje neminga kovotojos dvasia, kurią ji pati šmaikščiai lygina su legendine heroje:
„Labai norėčiau sau palinkėti, kad šita situacija neužgesintų manęs ir meilės gyvenimui, kad neužleistų vietos mano vidinė kovotoja Ksena. Per tą didelę bangą, kai esi nublokšta apibrozdintais keliais – tiesiog nebijoti vėl eiti pabandyti. Atsistoti, atsikelti ir eiti vėl pabandyti“, – ryžtingai sakė I. Bareikienė.
Indrės žinutė visiems, einantiems panašiu skausmo ar ieškojimų keliu, išlieka šviesi ir viltinga: net jei rytojus neatneš stebuklingo išgijimo, pilnavertis gyvenimas vyksta čia ir dabar – su visais randais, patirtimis, branda ir neblėstančia meile gyvenimui.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
Kas čia per tragedija?
