Įvairios daržovės su įdarais mūsų virtuvėje dažniausiai pristatomos kaip iš svečių kraštų perimta naujovė.
Tačiau įdarytas bulves puikiai pamenu iš vaikystės, jų receptūras siūlo ir sovietmečiu leistos smetoniškų šeimininkių valgių gaminimo knygos. Vadinasi, jau smetoniškose ūkio mokyklose šio patiekalo mokyta.
Įdarytų bulvių gamybos būdai, kiek teko tuo domėtis, beveik nesiskiria. Jie ir negali labai skirtis, nes ir sudėtinės dalys, ir paruošimo fazės bei principai yra labai paprasti.
Lietuviška bulvių įdaro klasika - džiovinti baravykai. Jei baravykus taupote Kūčių vakaro silkei arba žieminiams baršteliams, tai bulvėms prikimšti tiks ir su prieskoniais bei smulkiai supjaustytais svogūniukais pakepintas mėsos faršas.
Baravykai ruošiami tradiciškai: išverdami, sumalami, sumaišomi su labai smulkiai supjaustytais pakepintais svogūnais, pagardintais tarkuota morka, cukrumi, druska ir chemine arba natūralia citrinos rūgštimi. Baravykų skonis toks savitas ir turtingas, kad kitų prieskonių net ir nereikia. Galima nebent įberti truputį maltų juodųjų pipirų - tik tiek, kad labiau išryškėtų baravykų skonis. Nuoviras nukošiamas ir saugomas atskirame indelyje, nes bus reikalingas vėliau.
Bulvės turėtų būti maždaug vienodo dydžio ir ne per daug krakmolingos, kad nepradėtų byrėti. Jos gražiai nulupamos. Duobę įdarui patogiausia skobti aštriu mažu šaukšteliu. Žinoma, jei įrankių stalčiuje turite specialų gremžtuką, būtų kvaila juo nepasinaudoti.
Duobelę padarykite erdvesnę, nes kai įdaro daug, skaniau. Kemšant bulves galima pradėti kaitinti orkaitę, kadangi gaminimo temperatūra turėtų siekti 200 laipsnių.
Prikimštos bulvės vienu sluoksniu išrikiuojamos plataus kepimo indo dugne, pašlakstytame aliejumi (mano vaikystės laikais naudoti kiaulienos taukai ir, kiek pamenu, niekas dėl to blogai nesijautė). Įpilama truputis karšto vandens ir kepama orkaitėje 20 minučių. Tuomet užpilamas baravykų nuoviras ir baigiama kepti (ar patiekalas jau pasiekė reikiamą būvį, patikrinama badant bulves šakute).
Giedrės J. receptai
