Dar 2019-aisiais tarp Lietuvos pajūrio Nidoje ir Manheimo miesto Vokietijoje užfiksuoti kadrai pasakoja apie fotomenininko kūrybinį kelią, tarptautinio dėmesio sulaukusius darbus, atskleidžiamos negirdėtos, iki šiol užkulisiuose likusios detalės. Filme jautriai priartėjama ir prie šeimos linijos – netrūksta gyvenimiškų, buitinių dialogų, pabrėžiamas ypatingas ryšys su žmona, grafike Rima Sutkiene, prisimenamos brangiausių, gyvenimą iš esmės sudrebinusių žmonių netektys, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Kol asmeniškai nepažinau Antano Sutkaus, buvau susidaręs apie jį rūstaus žmogaus įspūdį. Tačiau kurdamas filmą apie jį pamačiau visai kitą – žmogišką – jo pusę: jautrią, nuoširdžią, atvirą, turinčią daug saviironijos. Nors kartais jis primena meškiną niurzgą – taip ir artimieji neretai jį juokais pavadina“, – sako nuo sausio 25 d. kino ekranuose pristatomo filmo „Antanas Sutkus. Scenos iš fotografo gyvenimo“ operatorius P. Baltinas.
Pasak jo, filmų apie išskirtinius Lietuvos kūrėjus labai trūksta. A. Sutkus – gyva legenda, menininkas per 83-ejus gyvenimo metus užsitarnavo autoritetą ne tik savoje šalyje, bet ir už jos ribų, dar prieš kelis dešimtmečius darytos jo nuotraukos iki šiol sulaukia gausybės kritikų ovacijų.
„Tuomet, kai režisieriui Vytautui V. Landsbergiui pasiūliau imtis Antano Sutkaus portretinės dokumentikos, drauge dirbome prie „Vanago portreto“. Iš pradžių Vytas dvejojo, sakė, jog galimai per mažai pažįsta Sutkų, kad imtųsi tokio žanro, tačiau kai juos supažindinau, paaiškėjo, kad Sutkus – didelis jo dainų ir filmų gerbėjas, todėl jie labai greit susibičiuliavo ir netruko rasti bendrą kalbą“, – prisimena P. Baltinas.
Filmo anonsas:
Abipusio pasitikėjimo jausmą būdamas už kameros netruko pajusti ir jis pats. Kaip pasakoja, A. Sutkus tą parodė labai arti prisileisdamas, atsiverdamas, sukurdamas bendrą ramybės jausmą. „Kaskart, kai atvykdavau filmuoti, Antanas man parodydavo kokią nuotrauką, paklausdavo, ką apie ją galvoju – tai leido su juo užmegzti ryšį. Galiausiai drauge skridome į Vokietiją, kur buvo organizuojama jo personalinė paroda“, – kalba pašnekovas.
Juostoje A. Sutkus subtiliai prasitaria ir apie itin skaudžias netektis. Po vienos skaudžiausių netekčių, jis net 20 metų prarado aistrą fotografuoti.
Tačiau filmuojant juostą savo mėgstamiausio žaislo ir tuo pačiu brangiausio įrankio – fotoaparato – A. Sutkus praktiškai nė akimirkai nepadėjo į šoną. Jis viską fiksavo iš kitos pusės – sutiktus bičiulius, praeivius, gamtą... operatorių. „Filmuoti jį nebuvo lengva, kai atsukdavau kamerą į jį, jis atsukdavo savąją į mane“, – su šypsena prisimena P. Baltinas.
Operatorius P. Baltinas su režisieriumi V. V. Landsbergiu buvo aptarę tiek filmo turinį, tiek jo stilistiką. Buvo nuspręsta filmą filmuoti ilgais planais, judančia kamera. Pasak P. Baltino, tokie sprendimai dokumentikoje žiūrovui leidžia kine pajusti laiką ir nufilmuotame ilgame kadre, pabūti kartu su filmo personažu.
Kai Nidoje vaikai iš fotografijos stovyklos stumdė Antaną vežimėlyje, aš su kamera iš paskos laksčiau pirmyn-atgal. Po vieno ilgo kadro paspaudęs STOP mygtuką iškart supratau, jog tai bus filmo pabaigos kadras. Dramaturgiškai – Sutkaus dvasia į ateitį išeina per kitus žmones, vaikus, – čia labai daug simbolių“, – sako P. Baltinas. Finalinę sceną jis vadina nesuvaidintu stebuklu, kai visos detalės nerežisuojant atrado savo vietą.
