Naujienų portalui tv3.lt Diana Gaičiūnaitė-Dirmė atvirai prakalbo apie santuoką, išbandymus ir atskleidė, kas padeda išsaugoti artumą net po daugelio metų.
Sunkiausias išbandymas
19 metų santuokoje – tai ne tik skaičius, bet ir daugybė kartu išgyventų akimirkų. D.Gaičiūnaitė-Dirmė artėjančias vestuvių metines vadina savotiška generaline repeticija prieš būsimą 20 metų jubiliejų.
„19 metų santuokoje – tai ne šiaip skaičius, tai granatinės metinės. Granatų vestuvės pavadintos prinokusio, sultingo ir saldaus granato vaisiaus garbei. Ši simbolika slepia gilią prasmę: rūpesčių bei išbandymų kupini šeiminio gyvenimo metai yra tarsi granato sėklos, kurios kartu sudaro vieną tvirtą visumą – šeimą. Jei vyras ir žmona mini 19-ąsias metines, tai ženklas, kad jie jau praėjo ne vieną išbandymą, kartu įveikė visus sunkumus, o jų sąjunga tapo išties tvirta.
Laikas, kai meilė įgauna patį brandžiausią, ryškiausią atspalvį. Ir mes neketiname sėdėti tyloje – šįkart rengiame tikrą generalinę repeticiją prieš artėjantį didįjį 20 metų santuokos jubiliejų.
Šią vasarą Italijoje patyrėme akimirką, kuri uždegė visą mūsų šventės nuotaiką. Siauroje senojo miesto gatvelėje tiesiog sustojome ir pradėjome šokti. Kai vėliau peržiūrėjome vaizdo įrašą, nustebom – ši scena stebuklingai primena kadrus iš kultinio filmo „Krikštatėvis“: ta pati rami, elegantiška retro estetika ir ypatinga dvasia. Tačiau nors tai ir kvepia klasikinio kino nostalgija, mes patys esame savo gyvenimo režisieriai ir patys rašome savo scenarijų. Šių metinių šventėje bus viskas, ką mes taip stipriai mylime: šeima, patys artimiausi draugai, muzika ir menas.
Noriu, kad namai skambėtų nuo dainų, juoko ir tikrų emocijų. O dovanos? Vyrui paruošiau išskirtinę staigmeną – itin retą, gilaus rubino atspalvio 19 metų senumo raudonąjį Italijos vyną, atveriamą tik ypatingoms progomis. O pati norėčiau, kad namai pakviptu nuostabiausiomis rubininėmis 19-ka rožių. Švęsime taip, kad ši diena įsimintų ilgam – dainuosime, kelsime taures ir iš visos širdies džiaugsimės gyvenimu“, – apie šventės planus kalbėjo pašnekovė.
Kalbėdama apie santuoką, Diana neslėpė, kad jų kelyje buvo ne tik gražių akimirkų, bet ir skaudžių išbandymų. Vienas jautriausių gyvenimo etapų porai buvo susitaikymas su tuo, kad jų šeimoje nebus vaikų: „Didžiausias išbandymas buvo išmokti priimti situacijas, kurių patys negalėjome pakeisti. Mūsų šeimoje nėra vaikų. Kažkada tai buvo tikra žaizda – praėjome ilgus gydymo kelius, medikų kabinetus ir tą sekinantį, rezultatų neduodantį procesą, kuris tiesiog plėšydavo širdį. Tuo metu iš tiesų kildavo minčių: o kas toliau? Gal mūsų keliai turi skirtis?
Bet vieną dieną tiesiog atsisėdome, pažiūrėjome vienas kitam į akis ir supratome svarbiausią dalyką: mes susitikome ne tam, kad įvykdytume kažkieno primestą planą, o todėl, kad mums tiesiog gera būti kartu. Jei mus sietų tik noras turėti vaikų, būtume išsiskyrę. Bet mes pasirinkome likti kartu. Išmokome orientuotis ne į tai, ko neturime, o į tai, ką turime – laisvę, meilę ir galimybę padėti kitiems. Tai buvo akimirka, kai iš tiesų atradome savo ramybę.“
Nors Dianai ir Virgilijui teko įveikti nelengvą etapą ir susitaikyti su tuo, kad jų šeimoje nebus vaikų, ši patirtis jų nesuskaldė. Priešingai – ji išmokė dar labiau vertinti tai, ką jie turi.
„Laimė yra tada, kai myli tą, kas myli tave. Šiandien, žiūrėdama į nueitą kelią, suprantu vieną svarbų dalyką: meilė nėra statiškas taškas, kurį pasieki tiesiog ištaręs „taip“ prie altoriaus. Tai gyvas, kasdienis procesas.
Mes ir iki šiol – kasdien, po mažą žingsnelį – mokomės. Mokomės mylėti iš naujo, kai keičiamės patys ir keičiasi pasaulis aplink mus. Mokomės suprasti vienas kitą net tada, kai tiesiog trūksta žodžių. Ir, svarbiausia, mokomės atleisti – už smulkmenas, už nuovargį, už žmogiškas klaidas. Ši bendra mokykla yra sudėtinga, bet kartu ir pati įdomiausia gyvenimo dalis. Žinoti, kad šalia yra žmogus, su kuriuo gali augti, klysti ir tiesiog būti savimi“, – šyptelėjo magijos teatro „DiArchy“ įkūrėja.
Per 19 santuokos metų Diana ir Virgilijus išmoko ne tik džiaugtis vienas kitu, bet ir suprasti, kas padeda išlaikyti tvirtą ryšį. Menininkė įsitikinusi – stipriai santuokai nereikia griežtų taisyklių: „Griežtų taisyklių sąrašo neturime, tačiau turime kelis paprastus principus, kurie padeda išlaikyti pusiausvyrą.
Pirma – nesisavinti kito žmogaus ir palikti erdvės būti savimi. Mes abu esame atskiros asmenybės, su savo darbais, kūryba bei interesais, todėl neprašome, kad kitas gyventų tik tavo pasauliu.
Antra – išmėginti naujus dalykus ir keisti aplinką. Niekas taip negadina santykių, kaip kasdienė rutina ir nuobodulys. Periodiškai reikia viską atidėti į šalį ir pasidovanoti sau laiko dviese – ar tai būtų išvyka prie jūros, ar tiesiog pasivaikščiojimas.
Ir trečia, pati svarbiausia taisyklė – būti vienas kito ramybe ir palaikymu, o ne kritiku. Pasaulyje ir taip pakanka spaudimo bei vertinimų, todėl grįžęs namo turi jausti, kad čia jis yra saugus ir laukiamas.“
Nėra namų be dūmų
Sakoma, kad nėra namų be dūmų, o tam pritaria ir pati pašnekovė. Vis dėlto, anot jos, svarbiausia ne tai, ar pora susiduria su konfliktais, o kaip juos sprendžia: „Nėra poros, kuri išvengtų ginčų ar skaudžių akimirkų – kiekvienos santuokos kelyje pasitaiko duobių ir posūkių. Sakoma, kad visi žmonės skirstomi į tuos, kuriems „kodėl taip tamsu?“, ir tuos, kuriems „kam tiek šviesos?“. Ir šios dvi kraštutinės asmenybės kažkodėl visada susitinka santykiuose.
Mes su Virgiu esame labai skirtingi: jis mėgsta garsą, dinamiką, aiškumą, moka skaičiuoti ir taupyti. O aš atvirkščiai – ieškau tylos bei harmonijos ir galiu atiduoti viską, jeigu kam nors labai reikia pagalbos... Esu labai emocionali, o Virgis moka išlaikyti šaltą protą bei ramybę. Natūralu, kad turint tokius skirtingus temperamentus, kasdienybėje kyla nesutarimų.
Matydami, kokios aštrios ir sekinančios būna skyrybos, mes labai laiku supratome, kad nenorime gyventi dramų, durų trankymo ar išvykimų pas mamą režimu. Net per pačius kiečiausius ginčus vengiame kraštitinumų. Mus visada išgelbėja du dalykai: humoro jausmas ir mano geležinė kantrybė. O visi „nekalbadieniai“ bėgant metams mūsų namuose tiesiog sutrumpėjo iki kelių minučių.“
Baigdama pokalbį, D. Gaičiūnaitė-Dirmė atskleidė, ko, jos nuomone, labiausiai reikia porai, kad santykiai nepasentų ir išliktų artumas.
„Manau, kad labiausiai reikia dviejų dalykų: neprarasti smalsumo vienas kitam ir neužsidaryti kasdienėje rutinoje. Svarbu nepamiršti, kad šalia yra ne buities partneris, o atskira asmenybė su savo svajonėmis bei interesais. Todėl labai svarbu leisti vienas kitam augti, tobulėti ir kartu ieškoti naujų patirčių – ar tai būtų išvyka prie jūros, ar spontaniškas žygis, ar naujas hobis. Kai neužsisėdi vietoje, santykiai nepasensta – jie auga kartu.
Nemažai padeda ir bendri interesai, gebėjimas kartu juoktis. Mes abu labai mylime gyvūnus, todėl mūsų namai kartais primena tikrą zoologijos sodą! Vienu metu auginome du žirgo dydžio šunis, katę ir net smauglį terariume. Dabar gyvūnų sumažėjo – turime labai linksmą Belgų grifono veislės šuniukę Noną ir katę Jogą, kuri vaikšto kur nori ir kada nori. Tokie bendri džiaugsmai neleidžia santykiams atsibosti“, – savo nuomone dalijosi ji.
