Neringa, tu graži, talentinga, atrodo, tau viskas ranka pasiekiama. Daugelis merginų galėtų tik pavydėti. Ar mokykloje nesulaukdavai bendraklasių pavydo?
Apie kokį dar pavydą mes galime kalbėti? Jūs net neįsivaizduojate, kokie žiaurūs buvo metai, praleisti mokykloje. Man norėjosi sulįsti į žemę, kad niekas nematytų ir vieną kartą nustotų tyčiotis. Aš niekada nebuvau gražuolė, nebuvau princesė, nebuvau nei mylima, nei geidžiama. Ne, nebuvau aš nei stora, nei kažkuo labai išskirtinė, bet kažkodėl visiems kliuvo tas mano ūgis, nepatiko mano veidas... Atvirai? Jiems nepatiko viskas. Viskas, kas telpa į žodį „Neringa“.
Bet juk aukštos merginos niekada nestokoja dėmesio. Aukšta moteris asocijuojasi su aistra, seksualumu, valdingumu. Tokia moteris iš tolo spinduliuoja pasitikėjimu savimi...
Dabar tai suprantu. Tačiau visiems kliuvau tada, kai labiausiai reikėjo draugų ir palankaus dėmesio. Man teko lankytis pas psichologą, kad išsivaduočiau nuo minčių apie patyčias. Ir ką jūs manot? Nebuvau aš kažkokia kitokia ir lig šiol negaliu suprasti, kodėl manęs visi taip nemėgo. O juk atsirasdavo ir tos mokyklinės meilės, ir simpatijos... Buvau stipriai įsižiūrėjus klasioką, bet visos meilės ašarų pavidalu nusėsdavo ant mamos peties.
Kiekviena mama skaudžiai išgyvena dukros ašaras. Tada pasipila daugybė patarimų, kurių tikrai ne kiekviena paauglė paiso ir dar tyliai numoja ranka: „Ai, ką ta mama supranta?“
Oi, tikrai ne. Neretai net pagalvoju, kad puikūs dabartiniai mano ir mamos santykiai pradėjo kurtis būtent tada. Aš jai pasakodavau viską, o ji viską išklausydavo. Kiekvienas tuometinis jos patarimas buvo aukso vertės. Skaudu žiūrėti į žmones, kuriems tėvai tebuvo laikina priemonė užaugti. Mano mama – mano geriausia draugė, kuriai galiu patikėti net didžiausias paslaptis.
Tačiau tuo metu, paauglystėje, norėjosi turėti bendraamžę draugę, paslapčių saugotoją? Juk ne viską tokiame amžiuje norisi pasakoti mamai.
Hmm... Na, dabar sunku atsakyti, bet manau, kad viską. Puikiai prisimenu tą jos palaikymą, kuris buvo beprotiškai svarbus. Pavyzdžiui, nuvažiuodavom į turgų batų. Mama iš paskutiniųjų stengdavosi nupirkti geresnius, gražesnius, kad tai, kaip ir bet kuriai mergaitei, suteiktų daugiau pasitikėjimo.
Ar pasitikėjimo atsirado daugiau?
Tikrai ne dėl batų. Pamenu, gerai išlaikiau egzaminus – tai buvo pirmasis žingsnis. Baigiau mokyklą, pasimiršo senos nuoskaudos, seni pažįstami, senos replikos. Pradėjau daugiau dainuoti, kas taip pat padarė didelę įtaką „susidraugavimui“ su savimi.
Kokią įtaką gali daryti dainavimas? Dainuoji tu nuo ketverių, o muzika įtaką, kaip pati sakai, tau padarė suaugus?
Taip. Turbūt tada, kai tam atėjo laikas. Iš tiesų, kiek save prisimenu, tiek dainuojančią: tai renginiuose, tai muzikos mokykloje, tai namuose prieš veidrodį. Visada tikėjau, kad būsiu dainininkė ir to troškau labiau už viską. Žinojau, kad įrodysiu visiems, jog esu kur kas daugiau nei patyčių objektas, kad esu asmenybė, kad turiu talentą. Tokie siekiai man padėjo kovoti ne tik su vidiniais kompleksais, bet paslapčia ir su žmonėmis, kurie sugebėjo tik „loti“.
Dabar tave žino visi, dalyvauji populiariausiame LNK muzikiniame projekte „Žvaigždžių duetai“, dainuoji seksualių merginų grupėje „Naujosios pupytės“, skraidai koncertuoti į užsienį ir sulauki daugybės gerbėjų dėmesio čia, Lietuvoje. Esi laiminga?
Jei atvirai? Turbūt man daugiau nieko nereikia. Turiu viską: puikią šeimą, iki šiol vienintelę geriausią draugę mamą, turiu galimybę žengti į didžiąją sceną, pažinti puikų žmogų, talentingą aktorių Aistį Mickevičių (Aistis Mickevičius – Neringos partneris „Žvaigždžių duetuose) ir su juo scenoje atrasti save vis kitokią... Ir „Naujųjų pupyčių“ ateitimi aš tikiu. Žinau, kad mes dar parodysime.
Turint omeny patyčias paauglystėje, užgauliojimus, įžeidinėjimus, ar nebuvo keista, sulaukti pasiūlymo tapti „Naujųjų pupyčių“ nare? Juk žinojai, kad grupei neužtenka tik gero balso. Čia ne ką mažiau svarbesnė tobula išvaizda.
Man buvo šokas. Kai paskambino ir pasiūlė prisijungti prie grupės, negalėjau patikėti. Kilo milijonai klausimų, kurie susivedė į vieną – „Kodėl aš?“ Dabar suprantu, kad grupei manęs reikėjo tokios, kokia esu. Ir nors daugelis draugų į mano sutikimą prisijungti prie grupės žiūrėjo skeptiškai, sakė, kad „jos dainuoja papais“, „jos bebalsės“, „būsi ir tu tokia“, tačiau į tokias kalbas aš numojau ranka. Apskritai, išmokau nekreipti dėmesio į piktas replikas.
O pati ar nebijai scenoje atrodyti kvailai? Juk negali visada būti gražuolė, kartais tenka įkūnyti ir keistokus personažus, ypač turint omeny, kad „Žvaigždžių duetuose“ dainuoji su Aisčiu. Jam saviironijos ir netradicinių idėjų tikrai netrūksta.
Labai džiaugiuosi, kad pažinau Aistį. Pamenu pirmąją laidą, kurioje mes pasirodėme. Kai buvo atliekama bendra daina, Aistis pradėjo mane šokdinti, neplanuotai, ekspromtu. Anksčiau turbūt nebūčiau išdrįsusi to padaryti. Jis mane išmokė atsipalaiduoti ir scenoje leisti sau daug daugiau. Pažiūriu į Aistį ir matau: jam viskas tinka. Šalia tokio žmogaus aš jaučiuosi saugi. O būti negraži scenoje aš nebijau. Juk žmonės myli personažus, išpildytas vizijas, o ne ilgas kojas, plaukus ar trumpus sijonus. Bent jau aš tuo noriu tikėti ir tikiu.
„Žvaigždžių duetai“ tęsiasi jau septintąjį sezoną, jame dalyvavo garsiausios įžymybės, verslininkai, dainininkai, sportininkai. Šiandien čia dalyvauji ir tu. Kaip jautiesi dalyvaudama tokiame projekte?
Jaučiuosi puikiai. Jei atvirai, tik slapčia pasvajodavau apie tokią galimybę. Pirmiausia – aš dainuoju. Dainuoju su charizmatišku ir fainu žmogumi. Antra – dabar tikrai esu labiau matoma ir žinoma. Tai svarbu ne tik man, bet ir grupei. Trečia – galiu išpildyti daugelį idėjų, tiesa, ne tik savo, bet ir puikaus, talentingo aktoriaus. Ko daugiau norėti?
Gal... daugiau laimės plačiąja prasme, daugiau laiko sau?
Aš laiminga. Štai, žiūriu į savo senesnes nuotraukas ir suprantu, kad net per tuos metus ar kelis labai pasikeičiau. Subrendau, jau esu nebe vaikas, atrodau visai kitaip ir svarbiausia – visai kitaip žvelgiu į gyvenimą. Juk vidiniai žmogaus išgyvenimai, nuotaikos atsispindi ir jo išorėje. Pažiūrėkime į žmogų, sergantį depresiją: jis liūdnas, susimąstęs, abejingas... Taip neturėtų būti. O ir laiko sau aš skiriu. Rūpinuosi savo išvaizda, suprantu, kad reikia to pasitempimo. Juk aš – scenos žmogus, turiu atrodyti gerai. Gerai turiu ir jaustis pati.
Neringa, ką palinkėtum toms merginoms, kurios išgyvena skaudžius užgauliojimus, bendraamžių patyčias, kurioms, kaip kadaise tau, tenka verkti mamai ant peties?
Patyčios – žiaurus dalykas. Labai žiaurus. Kol pats neišgyveni to, nesuprasi. Tačiau iš visos širdies tas merginas galiu nuraminti: viskas praeina. Svarbiausia – turėti tikslą, siekius, norus, turėti žmogų, į kurį gali atsiremti. Ir tie „moksliukai“, spuoguoti, su akiniais, sėdintys tyliai kampe, gali būti ramūs. Dešimtukai virsta gera karjera, užtikrinta ateitimi... Galbūt kažkada, užėjus į prekybos centrą ir atsistojus prie kasos, kasininkas jūsų paprašys nuolaidų kortelės, o jūs, pakėlę akis, išvysite tą, kuriam jūs buvote „nelygis“, kuris juokdavosi, kai deklamuodavote eilėraštį, kuris stumteldavo jus koridoriuje ir sarkastiškai kvatodavo. Viskas keičiasi, tik nepamirškime, jog svajonės, tikslai ir siekiai kuria mūsų gyvenimą. Aš tą žinau.
