Galbūt viskas priklauso nuo konkretaus žmogaus,bet manau tas jausmas nepalieka kol pats esi gyvas,nebent tik aš taip jaučiuosi.

Artimo zmogaus netektis-tai neapsakomas zodziais ivykis.Svarbiausia kiek yra jegu neprarasti pusiausvyros.Palengva,kaip bebutu sunku atgauni jegas ir vel keliauji sioje zemeje.Ir dar viena atrama vaikai-jie lyg Dievo dovana uz kartu pragyventus metus.Matykime gyvenimo prasme juose.Jus tuo ir remiates.Linkiu jums islikti tvirtai ir dar dziuginti ne tik save,bet ir salia esancius artimus zmones.Bukit laiminga.

Uzjauciu. Pazistamas jausmas. Tiesa, man "karantinas" taip pat truko 1,5 m. Linkiu sekmes, nesisielokite, viskas bus gerai.