GYVENIMO PRIESKONIAI
Mielosios, pastaruoju metu išgyvenau tikrą šoką. Tiesiog į save ir į savo drauges man pavyko pažvelgti bendraamžio vyriškio, tegul ir niekingo kiaulės, akimis.
Žodžiu, Adomo kolega (nekyla liežuvis jo vadinti šeimos draugu) neseniai išsiskyrė su žmona, porą metų jaunesne miela, gražia, tikrai inteligentiška ir išsilavinusia moterimi. Išsiskyrė, nes kelią perbėgo katytė ilgomis dailiomis kojomis.
Na, po to ta katytė nubėgo į kitą kiemą, o mūsų draugas liko vienas. Mano gerasis Adomas jį pasikvietė į svečius, o aš pasišoviau ką nors jam pripiršti iš vienišų savo draugių. Taigi, surengėme tokį vienišų širdžių vakarėlį, bet kad niekas neįtartų.
Mano mielosios draugės atsinešė savo keptos naminės duonos, skaniausių pyragų, Adomas paruošė įspūdingą kepsnį, pripildė taures vyno.
Kai vakarėlis įsisiūbavo ir viena mano draugė, balkone spoksodama į žvaigždes, ėmė deklamuoti „Koks atviras dangus, kaip moters beprotybė atviras...“, o kita tuo metu vis siūlė vienišiui skanėstų, skverbdamasi į jo širdį per skrandį, aš subtiliai pabandžiau užvesti kalbą apie vienišas širdis, kurios kartais sėdi greta ant vienos sofos ir nesusitinka...
Kadangi jaunikis nerodė jokių susidomėjimo ženklų, iniciatyvos ėmėsi Adomas, tiesiai paklausęs, kokios moterys jam patinka.
„Pirmiausia, bent dešimt metų jaunesnė, penkiolika būtų dar geriau, ir gražiom kojom“, – atšovė tas, kirsdamas pyragą.
Mes visi nusikvatojome, mat tuo metu dar manėme, kad jaunikis turi labai gerą humoro jausmą.
„Na o nuostabi bendraamžė ar keliais metais jaunesnė moteris jau netiktų?“ – įsiterpiau.
„Ką tu, Ieva, juk aš žinau, kaip ji atrodys po dešimties metų“, – rimtai atšovė šis.
„Na o jei jau tos kojos truputį storesnės, tai jau irgi netinka?“ – man pasidarė įdomu.
„Ieva, jei jau dabar storesnės, tai kokios bus dar po dešimt metų?“
Mes su draugėmis susižvalgėme, mačiau, kad abi jos šiek tiek atšlijo nuo jaunikio, suvokusios, kad, jo akimis, jam tiktų jei ne į mamas, tai į vyresnes seseris.
„Na, bet juk tu pats – ne jaunuolis, juk žinai, kad gerokai jaunesnė moteris – kartais būna pavojinga gyvybei...“ – mėginau švelninti situaciją.
„Žinau, užtat aš sportuoju“, – išdidžiai parodė savo užaugintą sporto salėje bicepsą.
„Na, bet apie ką tu su ja kalbėsi?“ – jau ėmiau piktintis.
„Ieva, pasikalbėti aš ateisiu pas tave“, – išsišiepė.
Nepatikėsite, mielosios, pirmą kartą su bendraamžiu vyriškiu kompanijoje pasijutau keistai, lyg būčiau jo motina. Panašiai, mačiau, jautėsi ir mano draugės, kažkodėl piktai dėbčiodamos į mane.
Aš gūžtelėjau pečiais, rodydama, kad pati to nesitikėjau.
Užtat Adomas jautėsi gerai ir atrodė, kad jo tokios erezijos nė kiek nepiktino. Jis net ėmė klausinėti, kokį sporto klubą šis lanko, ir mykti, kad atseit ir jam reikėtų raumenų tonusą suakyvinti... Jie beveik susitarė dėl artimiausios treniruotės.
„Pamatysi, Adomai, kokių ten pupyčių galima sutikti“, – išgirdau to idioto kalbas.
Ir čia jau neištvėriau, atvirai išvadinau jį senu kelmu, paskui dar nesubrendusiu vaiku, su kuriuo nei aš, nei mano draugės nesusidėtų, ir kad jis ieško moterų pagal savo mažytį intelekto koeficientą, ir tegul neša jis savo išpūstus raumenis iš čia kuo greičiau.
Jaunikis įsižeidęs išėjo, draugės irgi, Adomas atsiprašinėjo, kad man kažkas užėjo. O kai durys užsidarė, jis ėmė mane kaltinti nemandagumu ir psichiniu nestabilumu. Ir kaip jis dabar tam savo kolegai į akis pažiūrės, ir kad dabar visas kolektyvas kalbės apie jo psichopatę žmoną.
„Cha, tai gal ir tu norėtum bent dešimt metų jaunesnės?“ – sarkastiškai paklausiau.
„Tu duodi, Ieva, kuris vyras to nenorėtų?“ – pasakė Adomas taip nuoširdžiai, kad aš suvokiau, jog dabar galėčiau jį užmušti ir nejučia ėmiau dairytis kokio buko daikto.
Buvau taip įsiutusi, kad Adomas nejuokais išsigando ir pradėjo meilintis, kad jis atseit pajuokavo, kad aš jam gražiausia, ir kaip jis galėtų išpirkti savo kaltę. Čia suveikė mano tobulinamas finansinis intelektas.
„Trys šimtai litų“, – pasakiau ir griežtai ištiesiau ranką.
„Nu ir verslininkė pasidarei“, – suniurnėjo, bet supratęs, kad kitaip nebus, atsidusęs atskaičiavo savo atlyginimo likučius. „Ir jokių sporto klubų, nie-ka-da“, – užtvirtinau.
Vakare nusiraminau ir suvedžiau dienos balansą: plius trys šimtai litų ir naudinga pamoka. Už gautus pinigus jau kitą dieną įsigijau abonementą į sporto klubą su baseinu, pirtimis ir SPA.
Tikslas – atjaunėti bent dešimt metų.
Ieva, įskaudinta, bet nenugalėta
