Šie senieji pastatai daugeliui emigrantų primins tą kaimą, kurį atminty saugojo jų tėvai ar seneliai.
Daugiau apie tai – TV3 Žiniose.
„Na, ir priėjom kriaučiaus trobelę, kviečiu užeiti“, – sako kaimelio „Minis“ kūrėja A. Trikšienė.
O trobelės viduje viskas taip, lyg siuvėjas ką tik pakilo nuo siuvinio ir kažkur išskubėjo.
„Čia matome audinių rietimus sudėtus, žirkles, senovinę tikrą siuvimo mašiną, net ratelis sukasi.“
Ši siuvykla naujausias, senovinį lietuvišką kaimelį „Minis“ puoselėjančios A. Trikšienės kūrinys. O šalia ir dar vienas – pradžios mokykla, ant suolų palikti mokinių sąsiuviniai ir plunksnakočiai. Vaikams, matyt, pertrauka tarp pamokų.
„Matome, kokie būdavo seniau suolai, žinoma, pečius koklinis, lenta ir įvairūs atributai, menantys tą laikotarpį. Ir jei kas menate, ten šalia gyvendavo ir mokytojas bei jo šeima.“
O koks gi kaimas be pirties – ir sušilti, ir kūno švarai palaikyti: „Senolių pasakojimų išklausyta – senoji dūminė pirtis. Pirtis neturėjo didelių langų, buvo tamsi, kas prisimena, grauždavo akis.“
Kaunietės rankomis kuriamame autentiškame 20 amžiaus pradžios–vidurio lietuvių gyvenimą menančiame kaimelyje keliasdešimt pastatų – gyvenamieji trobesiai, klėtys, bažnyčia, vaistinė, knygynas:
„Labiausiai įkvepia tai mano tėveliai pasakodami apie savo vaikystę, kaip leisdavo dienas, kokie buvo pastatai, tai yra kraujyje, nes aš labai svajoju, kad šis kaimelis kiekvienam primins, kas yra Lietuva.“
Tad kaimelis „Minis“ keliauja ne tik po įvairias Lietuvos įstaigas. Šiemet didžioji kaimelio pastatų dalis leidosi į tolimą kelią už Atlanto – į Čikagą, ten, kur ieškodami geresnio gyvenimo dar iki pirmojo pasaulinio karo, o ir vėliau, jau antrajam siaubiant šalį, emigravo daugybė lietuvių. Būtent jie atmintyje išsivežė tokią lietuviškų sodybų dvasią, kokią atgaivina Agnė, atsiminimus perdavė savo vaikams. Senąjį kaimą pamena ir Lietuvai tapus nepriklausoma užjūrin išvykę tautiečiai.
„Labai puoselėja mūsų kultūrą, pradedant šokiais, baigiant dainomis, įvairiais susitikimais ir šventėmis. Nusprendėm, kad kaimelis užaugo tiek, kad galime pasidalinti ir dalį nuvežti į Čikagoje esančius tautodailės rūmus“, – kalbėjo A. Tikuošienė.
Miniatiūrinis kaimelis kaip ir metų laikai – vis keisis. Dabar jis žiemiškas, atėjus pavasariui – gamta aplink trobesius sužaliuos. Pamatyti unikalius kaunietės kūrinius susirenka gausi lietuvių bendruomenė.
„Na, va, įsižiebėm kaimelį... – sakė Agnė. – Papasakosiu, kaip jis gimė, iš kokios meilės kraštui, nes jis gimė Lietuvoje.“
Ir jei gerai įsižiūrėsite, Agnė pasidabinusi išskirtine skrybėlaite: „Jau keletą metų virpėjo mintis, kad norėčiau ant skrybėlaitės elegantiškos, dailios, turėti sau širdžiai mielą lietuvišką kaimelį.“
Tad savo sumanymą įgyvendino ir ant skrybėlaitės bryliaus įkurdino visiškai mažutėlį kaimelį.
„Kiekvienas namelis yra įrengtas, jie atsidaro, yra maždaug degtukų dėžutės dydžio, įrengtu vidumi“, – pasakojo kūrėja.
Mamos pėdomis seka ir sūnus Dominykas, jis jai padėjo ir Amerikoje įkurdinti eksponatus. O laisvalaikiu pats mielai kuria:
„Čia mano naujas kūrinys – lėlių teatras, čia atsitraukia užuolaidėlės ir įsijungia prožektoriukai", –sakė D. Trikšys.
Gerą mėnesį plušėjęs jaunasis kūrėjas sako, šiame teatre vaidins fėjos: „Vyks gėlių fėjos, bus fėjytės, dar jos nepagamintos. Bet yra jų gėlės.“
O štai A. Trikšienė atvirauja, kad jau dabar mintyse dėlioja naujo senovinio pastato viziją, gal tai bus tvartelis, kuriame Kūčių naktį prabyla gyvuliai, o gal susikaupti kviečianti koplyčia.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
