Kažkodėl nedaug kas panoro vertinti simbolinės atstatomų Valdovų rūmų istorinės ir politinės reikšmės. Rytų imperija, nežiūrint kokiame statuse ji bebūtų su panieka žiūrėjo į Lietuvos istorinius paminklus. Tikriausiai, būtent todėl Rusijos caras įsakė Valdovų rūmus nugriauti 1799 ir 1801 metais įsakė nugriauti Vilniaus miesto savivaldybei , bet nerado, kas iš vietinių padarytų šį juodą darbą, todėl buvo pasamdyti žmonės iš Ukrainos. Jie ne tik nugriovė pilį, bet net ir pamatus sulygino su žeme. Tai rodo, kad net caras bijojo Lietuvos atgimimo. Šiuo veiksmu buvo norima sumenkinti Lietuvos istoriją, buvusios valstybės galios prisiminimus ir ištrinti ją iš pasaulio istorinio žemėlapio. Niekas nepasikeitė ir dabar, kai didysis Rytų kaimynas falsifikuoja istoriją ir deda daug pastangų, kad būtų sunaikinti Lietuvos pasiekimai. Be to, mes patys kritikuodami vieni kitus padedame jam siekti savo tikslų, kiti net nenujausdami, kad prisideda prie Lietuvos griovimo. Šie rūmai buvo nugriauti net tris kartus. Jeigu jie po kiekvieno nugriovimo nebūtų buvę atstatyti, mūsų visuomenė net nežinotų, kad tokie rūmai buvo.

Kada N.Chruščiovui buvo pranešta, kad lietuviai atstato savo senovės pilis, tas "kukurūzų augintojas" sunerimo suprasdamas, kad taip rodoma nepagarba Maskvai. ("apiatj eti litovcy") Finansavimas tų darbų buvo nedelsiant nutrauktas, jų projektų autoriai iškoneveikti ir t.t.. Jei sovietmečiu nebūtume suspėję atstatyti, sakykim, Trakų pilies, ar šiandien būtume turtingesni? Aišku, kad nebūtumėm. Šimtai tūkstančių turistų Galvės ežere stūksančią pilį jau aplankė, daugybė pamatė ten rodytus įvairius spektaklius ir kitus renginius. Kai pilies kiemelyje choras atlieka garsiąją "V. Klovos "Pilėnų" operos ariją ar pasimato pilies languose ugnies ir dūmų pašvaistė, manau, retam žiūrovui lietuviui nesuvirpa širdis.

Jau Nepriklausomoje Lietuvoje kilo aršios diskusijos diskusijos dėl Valdovų rūmų atstatymo. Gal pradžioje tokios diskusijos buvo prasmingos, tačiau darbams įsibėgėjus jos tapo bereikalingu trukdžiu. Net ir įrengus pusę patalpų, darosi vis aiškesnė viso galutinio projekto vizija. Ji iš tikrųjų įspūdinga, kad ir kas kaip ir ką bekarksėtų.
Atstatyti Valdovų rūmai savo pavyzdžiu pasakos jaunimui ir sekančioms kartoms apie mūsų tautos istoriją, apie buvusią Lietuvos galybę, skatins jaunimą tapti Lietuvos patriotais, didžiuotis savo šalimi ir jos istorija. Užsieniečiai, pabuvoję pilyje ir peržiūrėję ekspoziciją supras, kad mes esame europiečiai, o ne šiaip maža nereikšminga tautelė šalia didžiulės Rusijos. Milijonai iš valstybės biudžeto - mūsų visų turtas. Neturime jo daug, todėl turime naudoti labai apmąstytai. O kiek kainuoja šalies įvaizdis pinigine raiška? Kas paskaičiuos? O juk jis, tas įvaizdis skatina kontaktus, verslą ir tuo pačiu geresnį gyvenimą mums visiems.

Žinoma, gali kiltį klausimų ar už vieną ar kitą eksponatą nebuvo permokėta ir ar negalėjo kas nors taip pasipelnyti? Pamalti liežuviu - lengviausia. Tačiau, jei nėra konkrečių įrodymų, tai kodėl mes turime mūsų specialistais visiškai nepasitikėti. Rezultatas kainavo daug, tačiau jis akivaizdus. Manau, kad tam tikra rizika, buvusi projekto vystymo pradžioje, pasiteisino. O tai ir yra svarbiausia.

RETRO 2009m. kovo mėn. (kai buvo siūloma rūmus "po plytą išnešioti")

" Nemanau, kad Valdovų rūmus teks konservuoti. Šiai stadijai darbų liko, palyginus, nedaug ir jie anksčiau ar vėliau bus atlikti. Klausimas, ar tikrai vertėjo carinės Rusijos nuverstus Valdovų rūmus atstatyti? - po tiek įvykdytų darbų tampa jau retorinis. Atsargiai sumanymo pradžioje žiūrėjau į šitą projektą ir stengiausi suprasti ar pakankamai istorikai ir archeologai turi medžiagos, kad galėtų sugebėti atkurti pastato išorę ir jo vidų pagal jo autentišką buvusią išvaizdą. Tyrinėjimams besitęsiant paaiškėjo nemažai naujų duomenų, bet ir duomenų trūkumų. Manau, kad specialistai padarė beveik viską, kas tik buvo įveikiama jų jėgoms. Atstatymas Rusijos imperijos sugriauto valstybingumo raiškos pastato galėjo tapti tam tikru Tautos vienybės ir susitelkimo simboliu. Kol kas, dabartinių kartų fone taip dar nesigavo, tad kai kurias viltis tenka atidėti ateičiai, būsimų kartų suvokimui. Tai kodėl visuomenės nuomonė susiskirstė į gan priešiškas stovyklas, kurių skirtingose pusėse buvo netgi tų pačių politinių ir visuomenės organizacijų atstovai? Nors pradžioje idėjai pritarė TS vadovai, tačiau vėliau iniciatyvą perėmė ir pagrindiniu rūmų statybų iniciatoriumi tapo buvęs LKP pirmasis AMBrazauskas ir tai kai kam kėlė nemažai įtarimų. Tačiau, nemanau, kad bet kuris kitas asmuo Lietuvoje tuo metu būtų turėjęs pakankamai galimybių pajudinti šį klausimą iš mirties taško. Gali būti, kad šis sumanymas tolimesnėje Lietuvos istorijoje bus kaip pats svarbiausias Algirdo Mykolo nuveiktas darbas, vienijant šiai idėjai palankias jėgas. Tai, kad AMBrazauskas buvo Lietuvos " hegemono" partijos pirmuoju sekretoriumi ar būrė valdžioje kairiuosius, kad šiems atsirastų galimybė išsaugoti nomenklatūrines pozicijas, kam begali po kokio šimto metų rūpėti? Kaip ir toks " niuansiukas" , kaip AMBrazauskas virto į AMB? Neatmestina, kad ir tie jau panaudoti statyboms milijonai ne visi išleisti pagal paskirtį. Taip, valdant socdemų koalicijai, manau, galėjo būti. Šiuo metu Lietuvoje ekonominis sunkmetis ir dešimtys milijonų litų niekur finansinėje sistemoje nesimėto. Gali tekti baigiamuosius darbus kiek pratęsti. Po kurio tai laiko bus nesvarbu - baigti jie buvo 2009 metais ar pora metų vėliau. Čia , beje, svarbus ir darbų kokybės klausimai. Ypač, kai tai susiję su interjerų įrangos klausimais, tai labai net nepaskubėsi. AMBrazaukui gal ir labai norisi greičiau suskubti pažvelgti į užbaigtą darbą, kol dar gali tai padaryti. " Valstybės vardo 1000 - etis" , kaip ir " Vilnius - Europos kultūros sostinė" - neeiliniai įvykiai mūsų šalies istorijoje. Valstybės įvaizdžio svorį ir jo galimą įtaką į šalies ekonomiką netgi sunku pasverti. Aukštas įvaizdžio reitingas gali pritraukti užsienio šalių verslo šimtus milijonus ar milijardus įvairių investicijų. Valdovų rūmai yra viena iš to įvaizdžio dalelė ir jos svarbą gali pabandyti nustatyti tik aukštos kvalifikacijos specialistai."

Verta suprasti, kad visą šią Valdovų rūmų atstatymo istoriją galima perskirti į dvi dalis. Pirmoje - pats idėjos gimimas ir jos vystymas iki realizavimo pradžios ir antras - finansinės peripetijos, dėl kurių taip žiauriai padidėjo statybos kaina. Tai štai dėl pirmosios dalies abejonės buvo tik pačioje šio sumanymo pradinėje stadijoje. Čia ne paskutinę reikšmę turėjo ir tas faktas, kad Valdovų rūmus įsakė nugriauti Lietuvą okupavusios Rusijos valdininkai, pačio caro įgalioti. Jie tiesiog brutaliai buvo sulyginti su žeme. Tokia istorinė neteisybė negalėjo nejaudinti išsivadavusių iš okupacijos Lietuvos piliečių. Be to, paaiškėjo, kad yra išlikę kai kurie istoriografijos duomenys apie galimą rūmų išvaizdą, buvusius jos funkcionalumo tikslus. Tai paskatino atstatyti buvusi Vilniaus senosios architektūros ansamblio dalį. Nors dar sovietmečiu išsakytos ir čia paminimos Drėmos abejonės dėl autentikos tikslumo nebuvo išsklaidytos, tačiau rūmai vis tik iškilo beveik visa savo praeities didybe. Galima ginčytis ar rūmų atstatymas buvo pradėtas tinkamu laiku, tačiau nurodytos statybos sumos tuo metu atrodė visai įkandamos. Tiriamieji darbai ir pačio statinio autentikos tobulinimai vyko per visą atstatomąjį laikotarpį ir jie dar nesibaigė. Tačiau numatomos rūmų funkcijos leidžia spėti, kad rūmai gali tapti patraukliu objektu ne tik užsienio turistams, bet ir vietinėms kultūrinėms reikmėms. Rūmų atstatymo idėją labai rėmė buvęs prezidentas A.M.Brazauskas. Manau, kad jis buvo teisus. Tačiau tada, kai prie šių statybų supuolė jo aplinkos kuruojamos statybos organizacijos, o pats Brazauskas tapo statybos kuruotoju, kilo įtarimų, kad skaidrių statybų tikėtis net neverta. Apie minėtas " finansines peripetijas" verta aiškintis atskirai. Jei ir galėjo sąmatinės darbų kainos dėl objektyvių priežasčių kažkiek išaugti, tai tikrai ne kelis kartus. Viskas priklauso nuo to, kas tokiems stambių statinių statyboms vadovauja. Matom, kiek lėšų neaišku kur prašvaistė Vilniaus Savivaldybę valdę Imbraso paksistai, statę Vilniaus stadioną. Ten statybų kainos kilo panašiai, o pats statinys - amžiaus nevėkšliškumo pavyzdys. Kitas atvejis - Kauno " Žalgirio" rūmų statyba. Jai nereikėjo 500 mln litų, kaip buvo nutarusi liberalcentristo (dabar jau socialdemokrato - p.) A.Garbaravičiaus valdomos jėgos ir jau sukirtę rankomis su prancūzais. Dabartinio mero A.Kupčinsko vadovaujamos savivaldybės pastangomis tų rūmų statybos nupigo ir leido sutaupyti apie 340 mln. litų, nors patys rūmai talpins netgi daugiau žiūrovų.