Po audros dėl pensininkų pajamų ir turto rėžė tiesiai: „Vaistinėje kvadratiniais metrais neatsiskaitysi“

Diskusija prasidėjo viešojoje erdvėje pasirodžius beveik keturis dešimtmečius mokytoja dirbusios senjorės istorijai. Moteris pasakojo nesukaupusi santaupų, todėl prireikus dantų protezų jai teko prašyti finansinės paramos.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Kuodis įvertino Lietuvos pensininkų santaupas: turi daugiau nei patys pripažįsta?

Oficialu: aiškėja, kiek pensijos didės nuo 2027 m.

1 tūkst. eurų pensija Lietuvoje: pasakė, ar sulauksime artimiausiais metais

Į jos istoriją sureagavęs R. Kuodis pareiškė, kad beveik visi žmonės senatvėje turi santaupų. Joms ekonomistas priskyrė teisę gauti „Sodros“ pensiją ir išmokėtą būstą, kuris, anot jo, kas mėnesį suteikia kelių šimtų eurų implicitinę rentą – finansinę naudą, gaunamą gyvenant savo namuose ir nemokant nuomos.

VMI pateiktos turto ir pajamų deklaracijos duomenimis, jo ir sutuoktinės deklaruoto turto bei piniginių lėšų vertė pernai siekė apie 834 tūkst. eurų.

Mažiausias Seimo nario atlyginimas šiuo metu siekia beveik 6,3 tūkst. eurų neatskaičius mokesčių, o po jų parlamentarui lieka apie 3,8 tūkst. eurų. Palyginimui, vidutinė senatvės pensija Lietuvoje siekia apie 747 eurus per mėnesį.

+21

Suabejojo, ar būstas gali būti laikomas santaupomis

Į R. Kuodžio mintis sureagavęs S. Leonavičius nurodė pats esantis beveik pensinio amžiaus, todėl į šią temą žvelgiantis ne vien teoriškai.

„Biblija aiškinama pagal apaštalą Matą, pagal apaštalą Luką, pagal apaštalą Joną. O Lietuvos pensininkų gyvenimas ir jų „gerovė“, panašu, vis dažniau aiškinama pagal TS-LKD seimo narį, ekonomistą, Raimondą Kuodį.

Todėl pabandykime ir mes pateikti savo aiškinimą. Ne iš ekonomikos vadovėlio, o iš paprasto žmogaus gyvenimo.

Perskaičiau Raimondo Kuodžio mintis apie Lietuvos pensininkų santaupas. Aš pats jau visai netoli pensinio amžiaus, todėl į šią temą žiūriu ne teoriškai. Žiūriu kaip žmogus, kuris visą gyvenimą dirbo, mokėjo mokesčius ir socialinio draudimo įmokas“, – rašė S. Leonavičius.

Jis sutiko, kad nuosavas būstas žmogui suteikia ekonominės naudos, tačiau kėlė klausimą, ar dėl to jį pagrįsta vadinti santaupomis.

„Man suprantama mintis, kad nuosavas būstas turi vertę. Žmogus, gyvenantis savo bute ar name, nemoka nuomos ir todėl gauna tam tikrą ekonominę naudą. Ekonomistai ją vadina implicitine renta.

Tačiau man kyla labai paprastas klausimas: ar tikrai žmogaus būstą galime vadinti jo santaupomis? Ar teisę gauti „Sodros“ pensiją galime pridėti prie santaupų ir po to sakyti pensininkui, kad jis turi daugiau, negu pats supranta?

Žmogus keturiasdešimt ar daugiau metų dirbo. Nuo jo darbo užmokesčio buvo mokami mokesčiai ir socialinio draudimo įmokos. Tačiau visų gyvenimai buvo skirtingi. Vieni uždirbo daugiau, kiti mažiau. Vieni būstą nusipirko ar pasistatė patys, kiti iki šiol gyvena kukliame bute ar name, paveldėtame iš savo tėvų.

Todėl vien faktas, kad pensininkas turi stogą virš galvos, dar nieko nepasako apie jo realias pajamas ar santaupas“, – dėstė S. Leonavičius.

Visą įrašą rasite čia:

Gyventojų nuomonės išsiskyrė

Diskusijoje pasisakę žmonės R. Kuodžio ir S. Leonavičiaus argumentus vertino skirtingai. Vieni pritarė, kad vienintelio būsto negalima laikyti laisvai panaudojamomis santaupomis, kiti tvirtino, jog nuosavas nekilnojamasis turtas yra per gyvenimą sukaupto turto dalis.

„Mokykloje buvo mokytoja, kuri tauškiantiems nesąmones sakydavo: žiūri į knygą ir mato špygą. Imkime, pavyzdžiui, būstą. Ar tai ne pensininkų santaupos? Lietuvoje 99 proc. pensininkų yra būsto savininkai, o Vokietijoje 95 proc. neturi būsto.

Pasiūlykit vokiečiui savo būstą už 35 000 ir būsite tokie pat turtingi kaip vokiečių pensininkai. Nenorite? Savo būsto už 100 000 neskaičiuojate, kad tai jūsų gyvenimo santaupos? Ne tiek durni, bet nematote, kad jūsų santaupos yra 3 kartus didesnės negu vokiečio“, – savo nuomonę dėstė vienas komentatorius.

Kitas diskusijos dalyvis S. Leonavičiui pritarė ir teigė, kad būstas pirmiausia užtikrina žmogui gyvenamąją vietą, todėl jo nederėtų vertinti kaip finansinio rezervo.

„100 proc. sutinku. Jei vienintelį būstą vertinti kaip rezervą, tai yra neadekvatu. Jei pensinio amžiaus turi nuomotis būstą, tai tau šakės, galima sakyti, esi jau negyvas. Šiandien daug kam, pavyzdžiui, Vilniuje nuomotis yra sunku, o pagalvokit, kaip sunku būtų pensininkui. Beveik neįmanoma, manau.

Tai arba nusiperki savo būstą, ar gyveni iki 60, ir po to ant rogučių. Ar rekomenduočiau tokioje šalyje žmonėms kurti ateitį? Tikrai ne“, – rašė jis.

Kiti komentatoriai atkreipė dėmesį, kad dalies senjorų finansinę padėtį galėjo pagerinti po nepriklausomybės atkūrimo susigrąžintas nekilnojamasis turtas.

„Nesąmonė. Juk tarpukario Lietuva buvo žemdirbių kraštas. Po 1990 atsiėmus protėvių žemes, jas buvo galima parduoti, nuomoti, dirbti ir t. t. Tuo labiau, kad po karo priverstinis darbas net ir būnant vaiku jau užsiskaitydavo kaip darbo stažas. Tai tremtinių pensijos tikrai nekuklios“, – tvirtino dar vienas diskusijos dalyvis.

Kitas žmogus pabrėžė, kad Lietuvos ir Vakarų Europos gyventojų sukaupto turto skirtumai susiformavo dar anksčiau.

„Kad vadinamosios Vakarų Europos šalys turtingesnės ir pensininkai turtingesni? Aš tai žinojau prieš 60 metų. Mano atlyginimas 90-aisiais buvo 18 dolerių“, – komentavo jis.

R. Kuodis: beveik visi senatvėje turi santaupų

Naujienų portalas tv3.lt primena, kad R. Kuodis, reaguodamas į santaupų neturėjusios buvusios mokytojos istoriją, tvirtino, kad vertinant senjorų finansinę padėtį nereikėtų apsiriboti vien jų gaunamomis pajamomis ar banko sąskaitoje laikomais pinigais.

„Beveik visi senatvėj turi santaupų: pensines teises „Sodroje“; išmokėtą būstą, kuris kas mėnesį duoda kelių šimtų eurų implicitinę rentą“, – socialiniame tinkle rašė ekonomistas.

Implicitine renta vadinama finansinė nauda, kurią žmogus gauna gyvendamas nuosavame būste ir nemokėdamas nuomos.

Kitaip tariant, šie pinigai nėra gaunami tiesiogiai, vis dėlto nuosavas būstas leidžia kiekvieną mėnesį sutaupyti sumą, kurią tektų atiduoti nuomotojui.

R. Kuodžio teigimu, gailesčio nusipelno sąžiningai gyvenę pensininkai, tačiau socialinės paramos sistema esą gali būti palankesnė gebantiems ja pasinaudoti.

„Sąžiningai gyvenusių pensininkų, aišku, gaila. Nes GŪ ir socialinė parama gudrauodegiams (kurie turi ir piniginių santaupų) juos nepelnytai skandina.

Dar kartą: skurdas / nelygybė matuotina pagal pilnas išlaidas, o ne dalines pajamas. Dzin, atsakė idiokratija“, – dėstė R. Kuodis.

(GŪ – „gyvulių ūkis“, kuriuo R. Kuodis laiko įvairias mokesčių lengvatas, red. past.)