Po žinių – finansai
Tiek Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos (LŽŪKT) Verslo ekonomikos skyriaus vadovė Vaida Gomoliauskienė, tiek Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmontas įvardija, kad pirmiausia prireiks žinių.
„Jei nori turėti ūkininko ūkio statusą, privaloma bet kokiu atveju turėti mokslą kažkokį, pats mažiausias nustatytas įstatymu yra minimalūs ūkininkavimo pradmenų kursai: lankai apie mėnesį, gauni pažymėjimą ir gali ūkį steigti. Bet žemės ūkio verslą norint vystyti, nebūtina steigti ūkininko ūkio. Galima turėti ūkį kaip fiziniam asmeniui. Tada neprivalo turėti išsilavinimo, bet patartina. Jei nori dalyvauti šitame procese, žmogus turi išmanyti, kas vyksta. Be žinių šioje vietoje labai sudėtinga. Nebent, aišku, gali samdytis specialistus, konsultantus, kad viską prižiūrėtų – technologijas, finansus“, – sako V. Gomoliauskienė.
Tačiau abu pašnekovai užtikrina, kad svarbiausias faktorius – žemė. O norint ją įsigyti, reikia ir finansų.
„Jei neturi žemės ar pinigų jos įsigyti, ar kad kas padovanotų, tai neįmanoma pradėti verslo. Laisvos žemės nėra, iš valstybės žemė neparduoda – tik nuomojama 25 metams, bet praktiškai visa jau išnuomota. Lengviausias įsikūrimas, kada tėvai pasitraukia iš žemės ūkio verslo ir perduoda vaikams, arba nelaimės atveju būna, kad pasitraukia iš gyvenimo ir parduoda ūkį su žeme. Kito kelio nelabai matau.
Turint pakankamai pinigų, žemės pasiūlos yra. Nuo 2 iki 10 tūkst. Eur už 1 hektarą. Galima įsigyti, bet pinigų ne truputį reikia turėti, o pakankamai“, – pabrėžia J. Talmontas.
Sunku gauti paskolą
V. Gomoliauskienė paantrina, kad reikia turėti nemenką pradinį kapitalą. O ir gauti žemės Lietuvoje, jos teigimu, nėra taip lengva. „Iš esmės, Lietuva laikosi ant žemdirbystės, augalininkystės ūkių, vadinasi reikia turėti žemės, kurią tu dirbsi. Tai daug lemiantis veiksnys. Kas tą žemę dažniausiai turi? Dažniausiai tai šeimos ūkių tęsinys, nes įsigyti žemę ir dar turėti lėšų nusipirkti būsimą techniką ar apyvartinių lėšų, tai praktiškai neįmanoma nuo nulio startuoti. Ar seneliai padovanoja, ar tėvai gabaliuką perrašo, kad tą pradžią suteiktų. Tai sunkiausias dalykas, pradedant žemės ūkio verslą, turėti žemės.
Gali pradėti kurti verslą ir nuomojamoje žemėje. Gerai, jei atsiranda kažkas, kas atiduoda tą žemę taip laisvai dirbti. Paprastai jau visa žemė Lietuvoje užimta, praktiškai nėra tokios žemės, kuri nedirbama. Gauti laisvos žemės yra labai sudėtinga, nes neturi jokio konkurencinio pranašumo nei prieš nuomotoją“, – sako ji.
Šiuo atveju gali bankai ir nepadėti. Mat, anot pašnekovų, tai itin rizikingas verslas dėl to paskolą gauti yra nelengva.
„Paskolą gauti būtų nelengva. Paskolos duodamos, jei turi užstatyti turto padengti paskolą kažkuo kitu, o jei neturi ką užstatyti, tai tokių rizikingų paskolų bankas neišduoda. Ši problema aktuali smulkiems ir vidutiniams. Su Lietuvos bankų asociacijos vadovu S. Kropu kalbėjau, kuris sako, jog pinigų turim, bet rizikingų paskolų neišdavinėsim. Pagrindinė problema, kad smulkus ar vidutinis ūkininkas neturi turto, ką bankui užstatyti. Norint kažką pradėti daryti turi arba turtingus tėvus turėti, arba giminaičius, arba partnerį. Bet partneris, kuris turi pinigų ir be draugų gali kurti verslą“, – mano J. Talmantas.
V. Gomoliauskienė prideda, kad ir lengvatų šiai minutei nėra. „Kažkada buvo remiamas žemės įsigijimas per jauniesiems ūkininkams skirtą paramos priemonę, jie galėjo kompensacijos prašyti. Dabar nėra tokios galimybės“, – prideda ji.
Į kurį sektorių geriausia pasukti?
Vienas svarbiausių dalykų – Europos Sąjungos parama. Pasirinkus labiau remiamą ūkio sritį, galima tikėtis didesnės ES paramos.
„Mūsų ūkininkais tampama ne be ES paramos. Ryžtasi pradėti verslą su sąlyga, jei juos remia ES. Pas mus egzistuoja iškreipta situacija, nes ateina dažnai žmonės, kurie sako: „Padėkite. ką daryti, kad pradėčiau kažkokį verslą ir gaučiau paramą.“. Svarbu, kad žmogus būtų pats motyvuotas ir žinotų, ką reikia daryti ir turėtų savo verslo idėją. Mes su tuo stengiamės kovoti ir paaiškinti, kad čia ne tik paskolos gavimas ir, jei nesiruošia rimtai žiūrėti į tą verslą, tai nieko neišeis“, – informuoja V. Gomoliauskienė.
Ji pasakoja, kad 2014–2020 m. Lietuva išsikėlė prioritetą – atgaivinti ir paremti gyvulininkystę, sodininkystę, daržininkystę, uogininskytę. Dėl to didžioji paramos dalis nukreipta į šių sektorių kūrimą ir plėtojimą.
„Gyvulininkystės ūkis turėtų daugiau šansų didesnę paramą gauti. Tai tai – sudėtingas verslas. Kasdien gyvuliai turi būti šeriami, atsiranda ir darbo jėgos poreikis, turi sugalvoti, ar vienas pats sugebės nudirbti visus darbus. Gyvulininkystės sektoriuje – mažiau žemės, nes pagrindas gyvuliai. Augalininkystės verslas – sezoninis, šioje vietoje jis lengvesnis, bet reikia daug žemės, kad galėtum pragyventi: pasidengti kaštus ir dar sau pasilikti. Visgi ne visi ryžtasi gyvulininkystei, nors ir prioritetai ir paramos intensyvumas daug didesnis šiuose sektoriuose nei augalininkystės ūkyje“, – komentuoja ji.
Tačiau po 2020 m. prioritetai gali keistis, dėl to didesnė parama gali būti ir kituose sektoriuose.
„Turėtų likti tiesioginės išmokos, neaišku kaip pasikreips, bet jei žiūrėsime į kitas valstybes, jos jau praėjo mūsų šiandieninį etapą: irgi turėjo investicinę paramą ir tiesioginių išmokų paramą, taip pat buvo nutrauktas investicinių paramų teikimas, bet padidintas tiesioginių išmokų, tai jie generuodavo pinigų srautą iš jų. Tai nebus taip, kad visiškai nebus tos paramos, tiesioginės išmokos bet kokiu atveju liks“, – nuramina LŽŪKT Verslo ekonomikos skyriaus vadovė.
Svarbios rinkos tendencijos
Tačiau būti užtikrintu, kad pasiėmus gausiai remiamą sritį, kur konkurencijos mažiau, būsi sėkmingas – nereikėtų. Mat didelę įtaką daro rinkos kainos.
„Sunku daryti įtaką rinkos kainoms, šioje vietoje iš pelningumo pusės – augalininkystės verslas, mažiau rizikingesnis ir pelningesnis nei gyvulininkystės. Apskritai gyvulininkystė yra pienas, mėsa ir tai maisto produktas, kurio ilgai neišlaikysi. Augalininkas gali sandėliuoti savo produkciją ilgą laiką net metus ir laukti palankių kainų. Gyvulininkas šito negali sau leisti – pienas kasdien turi būti parduodamas. Kas susidūrė su krize, pamatė, kad šis verslas duoda minusą ir perėjo į augalininkystę“, – teigia V. Gomoliauskienė.
Tačiau Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas Jonas Talmontas užtikrintas, produkcijos perteklius yra visose srityse, dėl to nei viena garantuotos sėkmės neatneš.
„Žemės ūkyje nėra pastovumo ir niekada nebus taip, kad žinosi rezultatus į priekį. Mes metus laiko nežinome į priekį, nes viską diktuoja rinka. Visi produktai konkuruoja su pasauline rinka. Kiek pasaulyje kainos, už tiek ir mes parduodame. Jeigu geri metai, dirbdamas užsiaugini lašinius ir lauki, negali paskutinių pinigų išleisti, nes kiti metai gali būti blogesnė. Gali ant nulio baigti ir tada tirpdai lašinius ir lauki geresnių metų. Ir per 5–10 metų išvedus kreivę matai, kad tik 1 ar keli proc. yra pelnas. Nebūna, kad 3 metus iš eilės pelnas.
Produkcijos perteklius visur ir visų produktų: ir mėsos, ir kiaulienos, ir jautienos, ir daržovių, ir grūdų. 2 mlrd. badauja žmonių, tą perteklių galima rasti, kur paduoti, bet reiktų atiduoti jį, nes neturi pinigų iš ko pirkti“, – sako jis.
Be visa to, V. Gomoliauskienė prideda, kad svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kuriame regione ūkis kuriamas. Mat ūkininkas pririštas prie rajono specifikos.
„Kokiame Lazdijų rajone, nederlingos žemės, pagrinde vyrauja gyvulininkystės ūkis, pievos. Augalininkystės neprikursi. Pavyzdžiui, Kauno ar Kėdainių regione yra derlingos žemės, Šiaulių apskrityje – labai derlingos žemės. Ten neapsimoka gyvulininkystės vystyti, nes daug naudos duoda pati žemė. O tose ne našiose nieko ir nepadarysi, nes gausi dvigubai trigubai mažesnius derlius nei ūkininkas gautų kitame rajone“, – prideda ji.
J. Talmantas: šiuo metu ūkio nekurčiau
Iš patarimų matyti, ūkį įkurti nelengva. Dėl to svarbu viską apgalvoti ir apskaičiuoti rizikas.
„Jaunųjų ūkių kūrimą labai skatina ES parama, ne kas kitas. Nors dabar tendencija stebima, kai grįžta emigrantai iš užsienio, parsiveža idėjų. Bet vėl turi idėjų labai minimaliai ir bando kurti žemės ūkio verslus, uogininkystės. Ieško, kur parama. Ateina klausia, o kaip gauti paramą, nes nėra lengva“, – sunkumus įvardija V. Gomoliauskienė.
O štai Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininkas dabar jau ūkio nesiimtų. Jo teigimu, geriausi laikai yra praeityje.
„Šiuo metu aš ūkio nekurčiau. Žinome, kad po Brexit ir kaimo plėtros programos, išmokos bus peržiūrėtos ir sumažės. Matome, kad nauja valdžia irgi kalba apie lengvatų nuėmimą. Taip, kad tie patys daugelis išeis iš ūkininkavimo, ne tik, kad nauji nebeateis. Deklaruoja pasėlius apie 127 tūkst. ūkininkų, 87 proc. dirba be pelno – tik juos gelbėja išmokos. Tai koks čia stebuklingas verslas? Jei toks būtų, tai eilė stovėtų prie ūkių, visi norėtų eiti ūkininkauti. Visi spaudžia į Vilnių nori teisininkais būti, valstybinime darbe dirbti, kur garantuotos darbo valandos ir atlyginimas. O čia ne 8 val. dirbi, o ir 14 val., ir 16 val., ir 24 val. kai reikia. To niekas nemato“, – įsitikinęs J. Talmontas.
