Kažkodėl visi esame pamišę dėl tų dovanų. O juk pats dovanojimas buvo sugalvotas prieš pusantro tūkstančio metų šv. Mikalojaus norint padėti vargstantiems šiek tiek praskaidrinant jų šventes. Tad nejaugi esame visi tokie vargšai, kad mus taip labai reikia pagalbos, kad mes taip baisiai esame išsiilgę dovanų. Gal baikime svaigi apie dovanas ir pradėkime galvoti apie kitus daug svarbesnius dalykus. Juk su tomis dovanomis pasidžiaugsime ir išmesime ar suvartosime. Gal gyvenime yra tikrai daug svarbesnių dalykų už dovanas. Kažkodėl visi vis labiau pradedame garbinti savo susikurtus stabus turtą ir pinigus. Kad nors ir menkos dovanėlės šildo mūsų širdis. Bet juk tai viskas yra taip laikina. Mes net nesusimastome, kad ateis diena, kai mes viską paliksime, paliksime net savo kūną žemės prieglobsčiui ir iškeliausime. Ir kam tuomet mums tos dovanos, tie turtai, tie pinigai, ta garbė, ta valdžia, ta galia. Ar tikrai mes vis dar esame godūs ir gobšūs, pavydūs ir savanaudžiai, trokštantys garbės ir valdžios. Ar visa tai turi kažkokia realia prasme mūsų tolimesniame gyvenime. Ar mes esame plėšrūs žvėrys ar vis dėl to žmonės. Gal susimastykime ar gera su mumis greta mūsų esantiems artimiesiems. Jut net pats mūsų kūrėjas Dievas iš mūsų reikalauja vieno ir pačios svarbiausio dalyko būkime žmonėmis. Kristus yra pasakęs mylėkite vienas kitą, kaip aš jus mylėjau. Ir pasirodo to pakanka, kad nebūtume plėšriais žvėrimis. O ir Kristus iš mūsų daugiau nieko nereikalauja, kaip vykdyti jo paskutinę valią. Ir visas jo mokymas susivedą į meilę artimajam, į ištikimybe jo mokymui ir į tikėjimą bei viltų už tai gauti gausių dovanų.