Ar tokios baimės pagrįstos, kodėl pavojingas vairavimas tampa savotišku socialinių tinklų reiškiniu ir ką reikėtų daryti, kad keliuose būtų mažiau chuliganiško elgesio?
Apie tai naujienų portalo laidoje „Dienos pjūvis“ diskutuoja advokatas Karolis Rugys ir Lietuvos automobilininkų sąjungos (LAS) viceprezidentas Tomas Būdvytis.
Naujienų portalo redakcija sulaukia pilietiškų žmonių skundų ir pranešimų su vaizdo įrašais, kuriuose užfiksuota, kaip asmenys neteisėtai lenktyniauja mieste ir gatvėse chuliganiškai vairuoja. Minimas vienas aspektas, kad asmuo, jeigu ir nori pilietiškai pranešti policijai, kartais vengia tai padaryti, nes pažeidėjas matys, kas pateikė skundą.
Vėliau gyventojai baiminasi piktybiškų pažeidėjo veiksmų, galbūt ir keršto. Ar nematote problemos, kad atskleidžiami duomenys atgraso nuo pilietiškos pareigos pranešti apie pažeidimą?
K. Rugys. Matau 2 problemas. Viena problema yra ta, kad pati policija galėtų aktyviau įsitraukti. Dabar tyrimai dažniausiai pradedami tuomet, kai kažkas atsiunčia įrodymus arba kai įvykis plačiai nuskamba viešumoje. Aišku, policija turbūt atsakytų labai paprastai – tai resursų klausimas, bet pareigūnai galėtų patys aktyviau stebėti socialinius tinklus, ieškoti pažeidėjų ir traukti juos atsakomybėn. Taip išvengtume šios problemos.
Kitas dalykas – iš savo praktikos dar neteko matyti atvejo, kad pranešėjui ar nukentėjusiajam būtų buvęs padarytas kažkoks neigiamas poveikis. Galbūt pažeidėjai iš laimės nešokinėja, kai kažkas praneša, bet manau, kad baimės atmosfera yra pasenęs požiūris.
Sakyčiau, kad dažnai žmones atgraso ne tiek baimė, kad su jais susidoros, kiek įsivaizdavimas, jog reikės vaikščioti į policiją, gaišti laiką, kažkur važinėti. Natūralu, kad pateikus pranešimą dažnai reikia duoti ir parodymus.
Kartais vien pranešimo gali neužtekti, todėl gali tekti apsilankyti policijoje, o kartais – ir teisme, nors dabar yra galimybių apklausti ir nuotoliniu būdu, tačiau tikrai nėra taip, kad reikėtų nuolat vaikščioti ir gaišti laiką. Sakyčiau, kad tai labiau pilietiškumo supratimo klausimas, o ne to senovinio požiūrio, esą pranešti yra nekorektiška.
Pagalvokime: jeigu prieš skaudų įvykį kas nors būtų matęs ir pranešęs, gal būtų išgelbėjęs kieno nors sūnų, dukrą, vaiką, draugą ar brolį, todėl, manyčiau, kad neturėtų būti baimės ar gėdos, atvirkščiai – tai pilietiškumas ir normali situacija, nes visi norime saugiai važiuoti.
Juk jeigu aš važiuoju saugiai, gražiai ir tvarkingai, o į mane atsitrenkia ženkliai greitį viršijęs, lenktyniavęs ar visiškai neblaivus asmuo, o galbūt kažkas tai galėjo užkardyti? Manau, kad požiūris keičiasi.
Dabar susidaro vaizdas, kad žmonės aktyviau pranešinėja: nufilmuoja, siunčia. Daugeliu atvejų tai veikia kaip tinkami įrodymai teismuose, pažeidėjai patraukiami atsakomybėn ir sulaukia realių bausmių. Nors ir ne 100 proc., bet šie dalykai veikia.
Jeigu norime kartu saugiai ir tvarkingai gyventi, turime susitarti: turime taisykles, ir kodėl vieni turi jų laikytis, o kiti – ne? Reikia padaryti taip, kad pažeidėjams būtų nepatogu ir neapsimokėtų to daryti.
Galų gale ir draugas, kurį veža neblaivus ar pavojingai vairuojantis asmuo, turėtų pasakyti: „Ne, atsiprašau, aš nevažiuosiu. Išsikviesiu taksi ar pavežėją ir saugiai grįšiu.“ Kai visuomenė tam pribręs, tų įvykių bus mažiau.
Iš kur apskritai atsiradusi tą vairuotojų „kultūra“ – pavojingas manevravimas tarp automobilių? Ar tai naujas įprotis pažeidinėti įstatymus ir, angliškai tariant, naujas „trendas“, kuris atsiranda vis labiau, ar vis tik tai yra pavieniai atvejai ir negalima to vadinti tendencija?
T. Budvytis. Čia yra tarsi varžybos, kas padarys daugiau pažeidimų, kas daugiau drifto pademonstruos. Iš tikrųjų grupuojamasi bandomis, atvažiuoja automobiliais, kurių variklių galia ne mažesnė nei 300–400 arklio galių, nusiima numerius ir bando visa tai nuslėpti, o pavieniui važiuoja pakankamai dideliais greičiais, kalbu tiek apie Vilnių, tiek apie kitus Lietuvos didmiesčius.
Visa tai keliama į viešumą siekiant parodyti: „Matote, aš taip darau, aš esu kietas, darykite ir jūs, o kas to nedaro – tas atsilikęs.“ Jauni ir patirties neturintys vairuotojai nori pasivyti savo draugus, kad nebūtų atstumti. Kelia vaizdo įrašus į „Instagramą“ ar kitus socialinius tinklus. Taip viena grupė skatina kitą elgtis kelyje neteisingai, galiausiai visa tai baigiasi avarijomis.
Jeigu pažiūrėtume į statistiką, pamatytume daugybę sužalotų žmonių – lūžiai, nugaros traumos ir panašiai. Nekalbant jau apie motociklininkus, kur problema yra dar didesnė.
Suprantate, tai yra dabartinio jaunimo ir visuomenės problema, kurią reikia gydyti. Tiesiai šviesiai pasakysiu: tai yra liga, asocialaus elgesio kelyje skatinimas. Ši tema yra labai rimta ir apie tai būtų galima kalbėti dar labai ilgai.
Visą „Dienos pjūvio“ laidą kviečiame žiūrėti vaizdo įraše, esančiame teksto pradžioje.
