Darbdaviai peržengė ribas? Darbuotojai bijo pailsėti ar papietauti – kitaip gresia nemalonumai

Socialiniuose tinkluose gyventojai pasidalijo savo patirtimis, kaip kai kurie darbdaviai riboja net pačias elementariausias žmogaus teises – pailsėti, papietauti ar nueiti į tualetą.

TAIP PAT SKAITYKITE:

Darbas virto košmaru: pasikeitus tvarkai, darbuotojai turi atidirbti už ligas ir atostogas?

Bedarbių tik daugės? Darbuotojų trūksta, bet į darbą nepriima – štai kodėl

Susiginčijo, kiek iš tiesų uždirba lietuviai: „Vidurinės klasės nėra – tik varguoliai ir turčiai“

Diskusijos parodė, kad tokie apribojimai ne tik kelia stresą, bet ir gali būti neteisėti, todėl daugelis svarsto, kaip tokiose situacijose ginti savo teises.

Neleidžia net į tualetą?

Gyventojai socialiame tinkle diskutavo, kad darbo metu dažnai bijo ilsėtis, nes tai nepatinka darbdaviams.

„Ar galima darbo vietoje (aptarnavime) per visą darbo dieną (11–12 val.) negalėti net pasėdėti ir pailsėti? Sudarant sutartį man pasakė, kad yra 1 valanda pietų pertrauka ir ji neapmokama.

Iš kolegių sužinojau, kad niekas tos pertraukos negauna. Daugiausiai duoda 15 minučių pavalgyti, kitaip jau pyksta ir ateina tave sugrąžinti prie darbo, nepaisant to, kad ta valanda net neapmokama“, – rašė moteris.

Tuo metu kita moteris pasakojo, kad vadovai per pietų pertrauką draudžia palikti darbo vietą.

„Man priklauso valandos pietų pertrauka ir gyvenu 2 minutės nuo darbo, todėl noriu eiti papietauti į namus. Deja, vadovai manęs neišleidžia, sako, kad negaliu palikti darbo vietos“, – dalijosi moteris.

Į diskusijas įsitraukė ir viename iš Lietuvos prekybos tinklų dirbęs vyriškis, kuris taip pat buvo atsidūręs panašioje situacijoje.

„Atrodydavo, kad skaičiuoja sekundes. Kartais tekdavo dirbti po 10 valandų ir nė karto nepasinaudoti tualetu, nes sakydavo, kad nėra kam pakeisti“, – pasakojo vyras.

Nepaisant to, kad kai kuriems gyventojams kilo klausimas ar tokie veiksmai yra teisėti, kiti atsakė griežtai – tokiais atvejais yra pažeidžiamos darbuotojo teisės.

Nemaža dalis komentatorių skatino šiuos žmones kreiptis į Valstybinę darbo inspekciją (VDI) ir bent jau anonimiškai apskųsti tokius darbdavių veiksmus.

Pertraukos priklauso visiems

VDI pažymi, kad paprastai darbuotojams per darbo dieną gali būti suteikiamos keleto rūšių pertraukos.

Plačiausiai naudojama – pietų pertrauka, kuri turi būti suteikiama ne vėliau kaip po 5 val. darbo ir jos trukmė negali būti trumpesnė nei 30 min. ir ne ilgesnė kaip 2 val.

„Tai reiškia, kad jei darbuotojas pradeda darbą 8 valandą ryto, pietų pertrauka jam turi būti suteikta ne vėliau kaip 13 valandą“, – dalijosi teisininkė Evelina Kiznė.

Tiesa, darbovietėje tvarka gali būti ir kiek kitokia, jei šalys susitaria dėl suskaidytos darbo dienos laiko režimo.

„Pertraukų trukmę, jų pradžią, pabaigą ir kitas sąlygas nustato darbo teisės normos ir darbo dienos (pamainų) grafikai“, – komentavo inspekcija.

Taip pat VDI atkreipė dėmesį, kad darbuotojams, atliekantiems darbus, kurių metu dėl gamybos sąlygų negalima daryti pertraukos pailsėti ir pavalgyti, turi būti suteikta galimybė pavalgyti darbo laiku ir šis laikas įskaitomas į darbo laiko trukmę bei apmokamas darbo užmokesčiu.

Be to, egzistuoja ir fiziologinės pertraukos, suteikiamas pagal darbuotojo poreikį ir gali būti reglamentuojamos darbdavio vidiniuose teisės aktuose. Šios pertraukos įsiskaito į darbo laiką, už jas paliekamas darbo užmokestis.

„Tradiciškai fiziologinėmis pertraukomis laikomos tos, kurios skirtos natūraliems biologiniams poreikiams (pasinaudoti tualetu, atsigerti vandens). Rūkymas nėra fiziologinis poreikis biologine prasme – tai priklausomybė.

Tačiau praktikoje darbdaviai skirtingai interpretuoja šį klausimą. Kai kurie leidžia rūkymo pertraukas ir įskaito jas į darbo laiką, kiti reikalauja, kad darbuotojai rūkytų tik per pietų pertrauką“, – dalijosi E. Kiznė.

Visgi kartais pertraukų kiekis ir trukmė priklauso ir nuo profesijos bei darbo pobūdžio. Pavyzdžiui, dirbantiems prie kompiuterio turi būti leidžiama pailsėti kas valandą.

„Darbdavys privalo suplanuoti darbuotojo darbą taip, kad, kasdien dirbant prie vaizduoklių, būtų periodiškai daromos pertraukos, įskaitomos į darbo laiką, arba būtų keičiama veikla, sumažinant darbo prie vaizduoklio krūvį“, – nurodė VDI.

T. y. dirbant 8 val. darbo dieną prie kompiuterio ar kito ekrano darbuotojui kas valandą turi būti suteikiama 5–10 minučių pertrauka.

Tuo metu dirbant 12 valandų darbo dieną (40 val. darbo savaitę), reglamentuotos (specialios) pertraukos pirmosioms 8 val. nustatomos pagal 8 val. darbo pamainos režimą, o likusias 4 val. po kiekvienos darbo valandos daroma 15 min. pertrauka.

Dirbant lauko sąlygomis (lauke arba nešildomose patalpose), profesinės rizikos sąlygomis, dirbant sunkų fizinį darbą ar didelės protinės įtampos reikalaujantį darbą yra suteikiamos specialiosios pertraukos.

VDI nurodo, kad specialios pertraukos suteikiamos:

• dirbant lauke, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip –10 ℃  arba aukštesnė kaip +28 ℃, arba nešildomose patalpose, kai aplinkos temperatūra žemesnė kaip +4 ℃ ne rečiau kaip kas 1,5 valandos;
• dirbant profesinės rizikos sąlygomis, taip pat dirbant sunkų fizinį ar didelės protinės įtampos reikalaujantį, arba jeigu pagal profesinės rizikos vertinimo, atlikto vadovaujantis socialinės apsaugos ir darbo ministro ir sveikatos apsaugos ministro patvirtintais Profesinės rizikos vertinimo bendraisiais nuostatais, rezultatus darbuotoją veikia bent vienas profesinės rizikos veiksnys, kurio dydis viršija nustatytąjį darbuotojų saugos ir sveikatos norminiuose teisės aktuose, ir todėl profesinė rizika įvertinta kaip toleruotina. Specialios pertraukos šiuo pagrindu turi būti suteikiamos atsižvelgiant į profesinės rizikos vertinimo dokumentuose nustatytos profesinės rizikos dydį ir pobūdį, bet ne rečiau kaip kas 1,5 valandos).

Minimali specialių pertraukų trukmė per 8 valandų darbo dieną (pamainą) turi būti ne mažesnė kaip 40 minučių. Esant kitai darbo dienos (pamainos) trukmei, specialių pertraukų trukmė turi būti proporcinga darbo laikui.

VDI pabrėžia, kad Vyriausybė gali numatyti tam tikrus darbo ir poilsio laiko ypatumus skirtinguose ekonominės veiklos sektoriuose.

Per pietus darbuotojas – laisvas

Teisininkė pabrėžia, kad per pietų pertrauką darbuotojas gali palikti darbovietę – tai aiškiai nurodo įstatymas.

„Darbo kodeksas aiškiai nurodo, kad per pietų pertrauką darbuotojas gali palikti darbovietę. Darbdavys neturi teisės reikalauti, kad darbuotojas liktų darbo vietoje, būtų pasiekiamas telefonu ar informuotų, kur eina pertraukos metu“, – komentavo E. Kiznė.

Anot jos, taip yra todėl, nes pietų pertrauka neįskaitoma į darbo laiką – už ją nemokamas darbo užmokestis.

„Kadangi pietų pertrauka neįskaitoma į darbo laiką, darbuotojas šiuo metu nėra darbdavio žinioje turi visišką laisvę nuo darbo pareigų“, – pridėjo ji.

Advokatė pabrėžia, kad kitokia situacija yra su darbuotojais, kurie atlieka tokius darbus, kurių metu negali daryti pertraukos, pavalgyti ar pailsėti. Tokiais atvejais, darbdavys turi suteikti galimybę pavalgyti darbo metu, o darbuotojas išeiti iš darbovietės negali.

„Pavyzdžiui, tai taikoma operatoriams, dispečeriams, vaikų auklėms ir kitiems, kurie negali palikti darbo vietos. Šiems darbuotojams valgymo laikas įskaitomas į darbo laiką ir yra apmokamas“, – pabrėžė E. Kiznė.

Nepaisant to, kad darbdavys negali kontroliuoti darbuotojo pietų pertraukos metu, tačiau jis gali nustatyti konkrečią pietų pertraukos pradžią ir pabaigą, kad būtų užtikrintas darbo tęstinumas.

„Darbdavys gali organizuoti pertraukų grafiką taip, kad visada būtų kas aptarnauja klientus, reikalauti perduoti darbo priemones kitam darbuotojui pertraukos metu“, – pažymėjo teisininkė.

Tuo metu specialių ir fiziologinių pertraukų metu darbuotojas vis dar laikomas esančiu darbdavio žinioje, nes šios pertraukos įskaitomos į darbo laiką.

„Tačiau tai nereiškia, kad darbdavys gali reikalauti dirbti – pertraukos esmė yra poilsis. Darbdavys gali nustatyti, kad specialių pertraukų metu darbuotojas turi likti įmonės teritorijoje, jei tai pagrįsta saugos reikalavimais, tačiau negali reikalauti atlikti darbo funkcijų“, – atkreipė dėmesį ji.

Baimė prarasti darbą – dažniausia tylėjimo priežastis

Dažniausiai žmonės net ir matydami tokius darbdavių vykdomus teisės aktų pažeidimus apie tai pranešti bijo.

Teisininkė pabrėžia, kad pagrindinė priežastis, kodėl darbuotojai vengia naudotis teise į pertraukas ar pranešti apie pažeidimus, yra baimė prarasti darbą.

„Nors įstatymas draudžia atleisti darbuotoją už teisėtą naudojimąsi savo teisėmis, praktikoje darbdaviai gali rasti kitų priežasčių atleidimui, neakcentuodami naudojimosi pertraukomis“, – nurodė ji.

Anot E. Kiznės, ši baimė ypač stipri mažesniuose miestuose, kur darbo vietų pasirinkimas ribotas, ir tarp vyresnių darbuotojų, kuriems sunkiau rasti naują darbą.

„Darbuotojai, turintys paskolas ar išlaikomus šeimos narius, jaučiasi ypač pažeidžiami ir linkę toleruoti teisių pažeidimus, kad neprarastų pajamų šaltinio“, – dalijosi advokatė.

Be to, pasak teisininkės, darbuotojai, bandantys ginti savo teises, dažnai susiduria su psichologiniu spaudimu, izoliacija nuo kolektyvo, karjeros galimybių ribojimu. 

„Toks spaudimas gali turėti rimtų pasekmių psichinei sveikatai, todėl daugelis renkasi prisitaikyti.

Situaciją apsunkina ir tai, kad daugelis darbuotojų paprasčiausiai nežino savo teisių arba nežino, kur kreiptis pagalbos. Darbdaviai kartais sąmoningai išnaudoja šį nežinojimą, teigdami, kad pertraukos nėra privalomos arba priklauso nuo darbo krūvio“, – pabrėžė E. Kiznė.

Visgi VDI pabrėžia, kad jei darbdavys pažeidžia darbo santykius reglamentuojančius teisės aktus, pavyzdžiui, nesuteikia teisės aktų reglamentuotų privalomų pertraukų, darbuotojas turi teisę rašytiniu skundu kreiptis į VDI teritorinį skyrių dėl konkrečios situacijos identifikavimo ir poveikio priemonių darbdavio atžvilgiu pritaikymo.

Svarbu pabrėžti, kad pateikiant skundą galima pasirinkti tapatybės neatskleisti. 

„Efektyviausias būdas – kreiptis į VDI, kuri yra atsakinga už darbo įstatymų laikymosi priežiūrą Lietuvoje. Skundą VDI galima pateikti raštu, elektroniniu būdu per el. paštu arba atvykus į teritorinį padalinį. VDI, nustačiusi pažeidimus, gali skirti darbdaviui administracines nuobaudas“, – komentavo E. Kiznė.

Tuo metu jei  tarp darbdavio ir darbuotojo kyla ginčas dėl darbo užmokesčio nesumokėjimo už pertraukas, kurios įskaitomos į darbo laiką, darbuotojas galėtų kreiptis į darbo ginčų komisiją (DGK). 

„DGK nagrinėja ginčus nemokamai, procesas įprastai trunka iki 30 dienų, o įsiteisėję komisijos sprendimai yra privalomi vykdyti.

Darbuotojas gali ne tik reikalauti pašalinti teisės pažeidimą, bet ir prašyti priteisti turtinę ar neturtinę žalą, jei tokią patyrė. Pavyzdžiui, jei dėl pertraukų nesuteikimo darbuotojui pablogėjo sveikata ir jis patyrė gydymo išlaidų, jis gali reikalauti šių išlaidų atlyginimo iš darbdavio“, – dalijosi teisininkė.

VDI neslepia, kad sulaukia gyventojų skundų dėl pertraukų nesuteikimo darbovietėse. Pavyzdžiui, 2024 m. VDI gavo 35 skundus dėl pertraukų nesuteikimo.

Taip pat ginčų komisija sulaukia prašymų išnagrinėti tarp darbuotojo ir darbdavio kylančius ginčus dėl darbo užmokesčio nemokėjimo už suteiktas pertraukas darbo metu.

VDI nurodo, kad darbo ginčų komisija išnagrinėjo 220 reikalavimų dėl darbo ir poilsio laiko per 2025 m. I pusmetį.

„Taikoma atsakomybė gali būti skirtinga, priklausomai nuo pažeidimo pobūdžio darbo teisės ar darbuotojų saugos ir sveikatos reikalavimų nesilaikymo srityse. Tačiau dažniausiu atveju VDI inspektoriui nustačius pažeidimus darbdaviui taikomos administracinio poveikio priemonės“, – nurodė VDI.