Buvęs turkų premjeras pažymėjo, kad šis įsakymas nebuvo nukreiptas prieš konkretų lėktuvą, o buvo pasirašytas „bendrų instrukcijų“ įsakymas dėl Turkijos oro erdvės apsaugos. „Mūsų šalyje premjeras perduoda generaliniam štabui ginkluotės panaudojimo taisykles laiško forma. Aš tokį įsakymą daviau spalio 10 dieną“, – pareiškė A. Davutoglu. Jo teigimu, įsakyme buvo parašyta, kad Turkijos ginkluotosios pajėgos turi numušti ne tik Sirijos, tačiau bet kuriuos lėktuvus, pažeidžiančius šalies oro erdvės sienas. Tuo pačiu buvęs premjeras pažymėjo, kad toks sprendimas buvo priimtas po ne vieną sykį pasikartojusių rusų lėktuvų pažeidimų.
„Aš prisiimčiau sau už tai visą politinę atsakomybę, net jeigu tai įvyktų šiandien“, – pridūrė A. Davutoglu.
Lakūnas priėmė sprendimą pats?
Anksčiau šią savaitę dabartinis Turkijos vicepremjeras Mehmetas Simsekas paskelbė, kad „sprendimą numušti Su-24 naikintuvą savavališkai priėmė turkų pilotai“, tačiau tuo pačiu pažymėjo, kad „pagal naujus nurodymus jiems buvo suteikta tokia teisė“.
„Kas liečia lapkričio 24-osios įvykius: ilgą laiką sirų lėktuvai numušinėjo turkų lėktuvus, todėl buvo pakeistos reagavimo į Turkijos oro erdvės pažeidimus taisyklės: įgaliojimai numušti lėktuvus buvo perkelti iki pilotų lygio. Pilotai savarankiškai priimdavo sprendimus numušti lėktuvą… Neturėjo informacijos dėl to, kam priklausė numuštas lėktuvas“, – pareiškė jis antradienį Maskvoje. Jis taip pat pranešė, kad tie patys pilotai dalyvavo pučo Turkijoje metu ir „bombardavo taikius objektus“.
„Taip pat turime informacijos, kad tie patys pilotai dalyvavo bombarduojant taikius gyventojų objektus pučo metu. Dabar ši informacija tikrinama, nenoriu apsiimti teisėsaugos organų funkcijų“, – pažymėjo viceministras.
Turkijoje po pučo įvairiais būdais buvo susidorota su daugiau nei 60 tūkst. įvairių sferų darbuotojų. Šalies oro pajėgos yra laikomos vienomis iš pagrindinių karinio perversmo vykdytojų. Tikėtina, kad dabartinė valdžia, apkaltindama pilotus bando laimėti iškart du zuikius – tiek įtampos su Rusija sumažinimo, tiek ir vidaus politinių tikslų pasiekimo.
Praėjusią savaitę du turkų karinių oro pajėgų pilotai, numušę rusų Su-24, buvo sulaikyti dėl dalyvavimo kariniame perversme. Tuomet Stambulo meras M. Gekcekas pareiškė, kad jie galėjo specialiai numušti rusų lėktuvą, kad sukeltų Ankaros ir Maskvos krizę.
Numuštas lėktuvas tapo rimto santykių tarp Rusijos ir Turkijos atšalimo pagrindu. Santykių atšilimo pagrindu tapo netikėta staigus Turkijos prezidento R. Erdogano „atsiprašymo laiškas“, vėliau mįslingomis aplinkybėmis įvykęs nesėkmingas karinis pučas, o rugpjūčio 9-ąją jau numatytas R. Erdogano vizitas Sankt-Peterburge, kur šis susitiks su V. Putinu.
R. Erdogano flirtas su V. Putinu
Po nepavykusio pučo Turkijoje vykstantys kasdieniai areštai ir politinių R. Erdogano priešininkų atleidimai iš postų bei pareigų daugelis Vakarų diplomatų teigia: „Tai, kas vakar vakare atrodė neįtikima, šiandien tapo realybe“.
Tą patį galima pasakyti ir apie Turkijos užsienio politiką: po ne vieną mėnesį užtrukusio ledynmečio tarp Ankaros ir Maskvos R. Erdoganas demonstratyviai pradėjo ieškoti draugystės su Rusijos prezidentu V. Putinu, rašoma „Der Spiegel“.
Tai, kad R. Erdoganas būtent dabar remiasi į draugystę su V. Putinu, galima traktuoti ne kaip kitaip, kaip jo šalies orientaciją į kitą pusę – vietoje Vakarų R. Erdoganas dabar dairosi į Rytus. Ir tai itin puikiai matėsi jau pirmosiomis valandomis po pučo: dar naktį į šeštadienį V. Putinas tapo pirmuoju užsienio lyderiu, kuris išsakė solidarumą turkų prezidentui ir pasisakė prieš pučo vykdytojus. O praėjus kelioms savaitėms Turkijos valdžia pareiškė, kad „Rusija padėjo, kad pučas nebūtų sėkmingas“.
Šis suartėjimas R. Erdoganui svarbus todėl, kad jam būtinos geros naujienos ekonomikos srityje. Juk užteko vos „atsiprašyti“ (taip miglotai, kad atsiprašymą įžvelgė tik pats Kremlius, o Ankara taktiškai nutylėjo) ir V. Putinas išsyk atšaukė skrydžių į Turkiją, o netrukus ir žemės ūkio produkcijos embargą. Šiuo metu ši „santuoka iš išskaičiavimo“ įgavo dar didesnį pagreitį – vėl pradėta kalbėti prieš tai daugiau nei pusmetį užšaldytą „Turkijos srauto“ dujotekio projektą ir naujos atominės elektrinės statybas Turkijoje (tos pačios, apie kurią R. Erdoganas savo laiku yra pasakęs, kad „mes rasime kas ir be Rusijos ją mums pastatys“). Jeigu turkams pavyktų susigrąžinti Rusijos turistus, R. Erdoganas galėtų tai liaudžiai pristatyti kaip savo politikos laimėjimą.
Tačiau turkų lyderis, sudarydamas tokį paktą, ignoruoja jo daromą žalą užsienio politikai. Kol kas R. Erdoganas, NATO šalies vadovas, flirtuoja su šalimi, kurią ta pati NATO įvardija kaip pagrindinę grėsmę. Ekspertų teigimu, R. Erdoganas nesiryžtų rizikuoti savo šalies naryste NATO, net nepaisant to, kad gali pasirinkti Rusiją kaip alternatyvą, tačiau dabartinės jo provokacijos gali sulaukti rimto Vakarų nepritarimo.
