prisidirbo hamas

Geda karingiesiems zydams -- holokausto "isradejams" ir tesejams !!!

Nuotraukos tai geros parinktos

Nežinau kaip ten buvo tingiu domėtis. Bet čia lygiai tas pats, kaip ir su mūsų emigrantais prie caro ar po antro pasaulinio karo- gali sakyti, kad jie buvo išvaryti ar bėgo gelbėdamiesi nuo represijų, gali sakyti, kad išvyko savo noru. Bet į tėvynę lietuviai, kd ir kur dabar begyventų sugryžti turi teisę.

Žydai irgi.

P.S aš lietuvis, neemigravęs, seneliai šiaip turėję priverstinę "turistinę" kelionę į sibirą po antro pasaulinio.

Ar keli milijonai palestiniečių buvo Izraelio išvaryti iš Palestinos be teisės ten sugrįžti, ar jie išvyko savo noru?

Gamintojas Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas
Autorius Alfonsas Eidintas
publisher Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas
Išleidimo metai 2007
Puslapių skaičius 392
Įrišimas Kietas
Aprašymas Šis veikalas – tai Izraelio valstybės atsiradimo, sudėtingos raidos ir santykių su vietos arabais (palestiniečiais) istorija.

Autoriai atskleidžia žydų tautos išskirtinumą (Dievo išrinktoji tauta!), jos kovą dėl išlikimo; kita vertus, į visa tai pažvelgiama ir iš arabų pozicijų.

Knygą sudaro šeši skyriai:
I. Nuo Mozės iki Herzlio,
II. Izraelio tapsmas ir vietos arabai,
III. Žydų valstybė,
IV. Palestiniečių ir arabų veikla,
V. Izraelio draugai JAV,
VI. Izraeliečiai analizuoja savo valstybę.

Tai, ko gero, pirmoji išsami lietuvių autorių knyga apie šią šalį, parašyta ten gyvenusio ir ją pažįstančio žmogaus.
Buvusio Lietuvos Respublikos ambasadoriaus Izraelyje Alfonso Eidinto asmeninės patirties intarpai pagyvina pasakojimą ir teikia papildomos informacijos.

Knygą papildo žemėlapiai, fotografijos ir priedai: terminų žodynėlis ir ir sutrumpinimų paaiškinimai, Izraelio vadovų sąrašai, žydų tautos ir Izraelio istorijos svarbiausių įvykių chronologija, literatūros sąrašas, asmenvardžių rodyklė.

bla bla bla bla bla eikit svesti !!! :DDDD

Alfonsas Eidintas, Donatas Eidintas
Žydai, Izraelis ir palestiniečiai

Ištrauka:

"Tačiau olimai daugiausia arabus matė esant primityvius, neprotingus, fatališkus, tingius, laukinius žmones – lygiai taip, kaip žiūrėjo visi Europos kolonistai į Azijos ar Afrikos gyventojus. Arabai, teigė stebėtojai, keikiasi ir daro nepadorius gestus, tad jie biją, kad Palestinos žemėje įsteigtuose ūkiuose taip nepadoriai nepradėtų elgtis jų vaikai. Kolonistai pastebėjo, kad žemas vietinių gyventojų gyvenimo lygis, o higiena tokia prasta, kad gausu ligų, ypač akių. Visa tai skatino abiejų pusių ir taip didėjančią įtampą. Naujakurys vietinį paprastai matė kaip klusnų tarną, kurį galima išnaudoti, o vietiniai „linkę paklusti šeimininko jėgai ir dominavimui“, – teigė jišuvo švietėjas Josefas Vitkinas93. Chaimas Hissinas rašė, kad naujakuriai į vietinius žiūri iš aukšto – kaip į barbarus, kad arabai neturi patriotinių jausmų ir yra prie išsigimimo ribos. Avshalomas Feinbergas, vėliau žinomas Palestinoje kaip britų šnipas, sakė apie arabus, kad jie yra melagingiausia, veidmainiška ir neteisingiausia rasė iš visų. Izraelio istorikas Benny Morris citavo sionistų aktyvistą ir ūkininkų lyderį Moišę Smilanskį, kuris apie 1941 metų situaciją bei žydų ir arabų santykius kalbėjo be jokių rezervų ir komplimentų:

„Mes negalime pamiršti kad turime reikalą daugiausia su laukiniais žmonėmis, kurie turi primityviausius konceptus. Ir tai yra prigimtyje: jeigu jis mato tavyje jėgą – jis ją pripažins, nors ir jaus tau neapykantą. O jeigu jis jaus silpnumą, jis ims dominuoti. Tačiau turėdami daug turistų ir urbanizuotų krikščionių, kurie ugdė pagrindines arabų vertybes, jie vis tiek turi tai, ką ir kiti primityvūs žmonės: mėgsta [...] meluoti, apgaudinėti, nepagrįstai įtarinėti ir pasakoti pasakas [...] bei slaptai nekęsti žydų“94.

Dalis naujakurių gyrė ir gerbė arabų svetingumą, jų natūralų maloningumą ir net tam tikrą laukiniškumą, kuris naujakuriams priminė, arba tiksliau – asocijavosi su jų biblinių protėvių gyvenimu šiame krašte. Todėl mažiau apkalbami buvo beduinai ir kartais drūzai negu vargšai valstiečiai felachai, dirbantys žemės savininkų (efendi) laukuose. Po kiek laiko olimai netgi pradės jodinėti žirgais ir kopijuoti beduinų klajoklišką stilių bei aprangą, rengs jodinėjimo ir šaudymo varžybas.

B. Morris rašė, kad arabų laukiniškumą ir jų jėgą atvykėliai pajusdavo iš karto vos tik atplaukę į Jaffos uostą. Naujakuriai žydai svetimoje aplinkoje pasijusdavo atstumti ir skubiai kasdavo griovius apie sodybas, o arabai neretai juos pasitikdavo šauksmais: „yehud, yehud!“ (žydai, žydai!). Anot liudininkų, jie jausdavosi tokioje pat priešiškoje apsuptyje „lyg tarp gojų“. 1913 m. vienas naujakurys rašė, kad tarp žydų ir arabų egzistuojanti neapykanta, kad taip turį būti ir bus. Žydai turį būti pasirengę neapykantos pasekmėms "....

Alfonsas Eidintas, Donatas Eidintas
Žydai, Izraelis ir palestiniečiai

Ištrauka:

"Konflikto su arabais pradžia


Didžiausia sionistų klaida buvo ta, jog jie manė, kad atvažiuoja į tuščią, laukinį, nedirbamos žemės kraštą. Tik apie 1900 metus pagaliau suprato, jog ne valdanti Turkija čia yra padėties šeimininkė, o vietiniai arabai. Tai vienus stebino, kitus piktino. Izraelio istorikas Benny Morris būdingais to laikotarpio faktais detaliai atskleidė tą klaidingą žydų įsitikinimą. Taip antai Josefas Chaimas Brenneris, žymiausias antrosios alijos žydų rašytojas, teigė:

„Prieš atvykdamas į Palestiną maniau, jog ta šalis dėl daugelio priežasčių buvo kaip miestas, apgyvendintas religinių žydų, apsuptas daugelio laukų, kurie visi tušti tušti tušti, laukiantys daugybės žmonių, kurie atvyktų ir juos dirbtų“91.

„Žemė be žmonių – žmonėms be žemės“ – būdingiausias ir nerealiausias sionistų šūkis, iškeltas Lordo Shaftesbury memuaruose ir 1901 metais lengva ranka pakartotas sionistų rašytojo Israelio Zangwilo straipsnyje, yra geriausias tokio mąstymo pavyzdys. Kitas rašytojas Ahad Haam, pamatęs situaciją 1891 m., gana nustebęs rašė, jog veltui kas nors įsivaizduoja Palestiną kaip negyvenamą dykumą. Per visą šalį važiuodamas retai kur rasi nedirbamų laukų. Nedirbamos tik smėlio kopos ir uolėtos kalvos.


Buvo žydų organizacijų, kurios mąstė politiškai ir žinojo apie arabų buvimą. Jos iš karto rūpinosi gauti žmonių, mokančių arabų kalbą, dėstė ją savo mokyklose, kad auklėtiniai išmanytų, kaip gyventi, o ne kovoti. Kai kurie matė arabus esant garbingus, žaismingus žmones, nors ir primityvius dykumų gyventojus, tačiau vertus pagarbos, kurie, kaip tamsuoliai, gerai priims išsilavinusius atvykėlius. Kiti sionistai paprasčiausiai tikėjosi, kad arabai ir žydai sugebės taikiai sugyventi būsimoje valstybėje. 1884 m. viena sionistų programa taip formuluota:

„Netiesa, kad šios šalies gyventojai priešiški; tikriausiai jie nebus didesni priešai ir tokie pat nekultūringi kaip antisemitiški rusų valstiečiai... Pranešimai apie beduinų plėšikus ir žydų užpuolimus yra kaip pasaka“.

Sionistų ideologai iki pat Pirmojo pasaulinio karo aiškino, kad vietiniai bus palankūs žydams, nes greitai įsitikins, kad žydų imigrantų atvykimas atneš kraštui taip reikalingą kapitalą ir žinias"

ko gero šį kartą žydai stipriai patvarkys hamasiečius.
tuo labiau, kad ir pats Abasas pasakė, kad dėl konflikto kalto hamasiečiai...
.
ir tuo labiaua, kad Izraelis apie šią operaciją iš anksto informavo Egiptą, Jordaniją,... ir šios šalys neprieštaravo...
.