Artas Keleris žurnale „Foreign Policy“ teigia, kad kantrybė, o ne grasinimai padės pažaboti Irano branduolines ambicijas
Vašingtone didėja baimė dėl Irano galimybės susikurti branduolinį ginklą. Debatų eigą nesunku nuspėti: konservatoriai gina prevencinio antpuolio prieš šalies branduolinius įrenginius įdėją, o labiau patyrę B. Obamos administracijos pareigūnai tikisi, kad galima įtikinti Iraną savanoriškai atsisakyti branduolinių planų. Abi grupės ignoruoja daugiausiai žadantį pasirinkimą – izoliavimą, kuris padėjo JAV Šaltojo karo metu.
Šią įdėją pirmasis pasiūlė antikomunistas Džordžas Kenanas. Turint reikalų su Iranu, kuris labiau linkęs demonizuoti JAV nei siekti dialogo, izoliavimas gali būti de facto politika.
Jis leistų JAV pasinaudoti pagrindiniu pranašumu – laiku. Nepaisant spartos, kuria vykdomas urano sodrinimo proceso kūrimas, yra likę bent dvi didelės kliūtys, neleidžiančios sukurti veikiančios branduolinių ginklų programos, tikėtina, kad jos ir nebus įveiktos greitai. Iranas ne kartą nesėkmingai mėgino įsirengti slaptus įrenginius, kurių nepastebėtų Atominės Energetikos agentūros inspektoriai ir, kur galėtų sodrinti reikiamą kiekį urano. Dabartinės šalies urano atsargos taip pat akylai stebimos šios agentūros pareigūnų. Kol Iranui nepavyksta pastatyti slapto įrenginio ir slaptai gauti reikiamo kiekio urano, šalies branduolinė programa nejuda iš vietos.
Be to, yra įrodyta, kad tokia politika nėra vienkartinė sėkmės istorija, ji gali būti sėkminga ir dabartinių Vidurio Rytų politikos kontekste. Aš pats tuo įsitikinau, kai buvau CŽV Ginklų neplatinimo padalinio nariu. Šio padalinio užduotis buvo surinkti informaciją apie Sadamo Huseino slaptas masinio naikinimo ginklų programas bei imtis veiksmų, kurie stabdytų Irako progresą. Dar iki 2003 m. invazijos CŽV žinojo, kad sankcijos, taikomos Irakui, turi savų trūkumų. Draudžiamos prekės buvo įvežamos kontrabandos keliais, o šalies valdžia gaudavo reikiamas medžiagas. Remdamasi savo patirtimi su Iraku, CŽV padarė išvadą, kad trūkstamos medžiagos įvežamos slaptai. Jau po invazijos į šią šalį man teko dirbti Irako tyrimų grupėje, kurios užduotis buvo surasti masinio naikinimo ginklus. Grupė nustatė, kad, nepasaint slapta įsivežtų medžiagų, JAV, Jungtinėms Tautoms ir Jungtinių Tautų ginklų inspektoriams spaudžiant Sadamą, jis sustabdė savo masinio ginklų naikinimo programas.
Pokalbiuose su įvairaus lygio Sadamo režimo mokslininkais mes nuolat girdėjome tą pačią istoriją: Sadamas norėjo masinio naikinimo ginklų, bet nemanė galintis juos sukurti nepastebėtas.
Izoliavimas suveikė ir su Sovietų Sąjunga. Tik po invazijos paaiškėjo, kad suveikė ir su Sadamu Huseinu. Sankcijos taikomos Iranui, kaip ir anksčiau Irakui, turi savų trūkumų. Ir vėl vyksta didelės kontrabandinės operacijos pasienyje su Turkija - nors ir netobulos, jos vis tiek apsunkina Irano planų įgyvendinimą.
Pakartotinas atradimas, jog Iranas stengiasi pastatyti slaptus urano sodrinimo įrenginius rodo, kad sankcijų, tarptautinio spaudimo, žvalgybos ir slaptų veiksmų kombinacija vis dar daro ir darys ateityje didelę žalą Irano branduolinėms ambicijoms.
O kas bus su pačiu Irano režimu? Tokia politika pristabdo Irano branduolines ambicijas, tuo pat metu JAV gali stebėti, kaip Iranui sekasi tvarkytis su vidinėmis ir ekonominėmis problemomis. Šalies vyriausybė prastai tvarkėsi su ūkiu, krizę dar labiau pabrėžė sumažėjęs pelnas iš naftos. Oficialiais duomenimis, infliacija siekia 10 procentų, nedarbas - 12, tačiau privatūs ekonomistai spėja, kad tikrasis nedarbo lygis artimesnis 20 procentų, tarp moterų ir jaunų darbuotojų - iki 30 procentų.
Ekonominė įtampa paskatino vietinius protestus: naujas bandymas padidinti vyriausybės pajamas įvedant verslo mokestį prekeiviams sukėlė streikus Irano turguose, tad valdžia savo planus vėliau atšaukė. Sklinda gandai, kad vyriausybė planuoja mažinti subsidijas maistui ir degalams, toks sprendimas gali sukelti nemenką protestų bangą. Be to, šalies centrinis bankas jau nuo 2008 metų nepraneša oficialių duomenų apie šalies ekonomikos augimą.
Nepritarimas Irano teokratiniam režimui buvo pervertintas dėl po 2009 m. vykusių prezidento rinkimų kilusių protestų. Visgi šis nepritarimas pakankamai paplitęs ir vis didėja. Nemažai šiandieninių iraniečių gimė jau po 1979 m. “Islamiškosios revoliucijos", jie neturi ideologinių priežasčių, dėl kurių norėtų išlaikyti šiandienį režimą.
Šalies aukščiausio lyderio ajatolos Ayatollah Ali Khamenei įtaka šiandien didelė, bet jis negali daryti įtakos demografinėms tendencijoms. Vienintelis įvykis, kuris galėtų atnešti jam naują sėkmę, tai JAV ar Izraelio antpuolis, nes jis paskatintų žmones „susiburti aplink vėliavą.“
Norėdama sumažinti Irano grėsmę, JAV turi tęsti tai, ką darė iki šiol – ir toliau taikyti sankcijas ir naudoti visas įmanomas ne karines priemones, kurios padeda pristabdyti Irano branduolinį progresą. Tai nereiškia, kad JAV turi nutraukti pastangas užmegzti dialogą su Iranu, tačiau turi suprasti, kokia yra sėkmingo dialogo tikimybė. Po invazijos į Iraką JAV prarado moralinį autoritetą daugelio pasaulio valstybių akyse, norėdama pasirodyti kaip atsakinga tarptautinės bendruomenės narė ir norėdama atgauti dalį prarastos reputacijos, JAV turi nenustoti stengtis užmegzti dialogą su Iranu.
Šiame neužtikrintame pasaulyje neįmanoma tvirtai teigti, kad neegizstuoja aplinkybės, prie kurių būtų galima panaudoti jėgą prieš šią valstybę. Jei Iranas sukurs bombą ir, jei JAV gaus patikimą informaciją, kad šalis ruošiasi ją panaudoti arba duoti ją grupei, kuri ketina ją panaudoti, tai būtų pakankama priežastis karinei intervencijai.
Bet be šių apibrėžtų ir neeilinių aplinkybių JAV politikai turėtų į lentyną padėti planus išspręsti Irano problemą „greituoju būdu.“ Vertingiau dėmesį telkti į ilgalaikes tendencijas, kurios padeda sumaišyti Irano planus. Pražūtinga JAV invazija į Iraką ir klaidinga CŽV prielaida neturi nukreipti dėmesio nuo fakto, kad tarptautinė izoliacija atgrasė Sadamą nuo tolimesnio masinio naikinimo ginklų kūrimo programų. Kalbant apie Iraną, JAV turėtų nepamiršti koncepcijos, kuri jau įrodė esanti vertinga.
Tačiau ši koncepcija nėra vienintelė JAV istorijos su Rusija ir Iraku pamoka, kuri praverstų sprendžiant problemas su Iranu. Viltis dėl Rusijos jaunos demokratijos sunyko, kai šalis ėmė slysti atgal link autokratinio valdymo. Prieš invaziją į Iraką JAV Valstybės departamentas parengė „Irako ateities“ projektą, jame buvo numatytos problemos, su kuriomis teks susidurti kuriant demokratinę santvarką Irake. Deja, Irako administratoriai ignoravo šį projektą, dėl ko pasitaikė daug klaidų, apsunkinusių JAV veiklą Irake.
Dabar yra tas laikas, kada reikia skirti tą patį dėmesį, kuris buvo duotas „Irako ateities“ projektui, dienai, kuri ateis gal po metų, o gal po dešimties, kai Irano režimas sugrius nuo savo paties svorio. Itin svarbu sukurti „Irano ateities“ projektą, kuriame būtų numatyta, kaip paremti naują šalies valdžią ir padėti jai sukurti demokratines normas ir pilietinę visuomenę. Jei JAV paprasčiausiai stovės nuošalyje ir lauks šalies valdžios griuvimo, o tam nutikus, nusiųs prastai koordinuojamos pagalbos siuntą ar įsteigs kelias plėtros programas, gali būti, kad matysime kaip Iranas vėl grįžta į tokių pat dvasininkų rankas. Panašiai kaip senieji biurokratai atgavo savo įtaką Rusijoje.
Izoliavimo politika, nors ir veiksminga, sudaro tik pusę strategijos. Metas pradėti planuoti kitą pusę.
