Sklando legenda apie taip vadinamąjį Josifo Stalino nykštį – esą sovietų lyderis, nuobodžiaudamas po antrojo pasaulinio karo vykusiose konferencijose, pridėjo prie žemėlapio savo nykštį ir pieštuku apibrėžė šiaurinę Lenkijos sieną. Ši istorija nėra tiesioginė tiesa, tačiau ji taikliai atspindi savivalę, kuria sovietai po karo pasidalijo vokiečių Rytų Prūsiją.
Šios teritorijos šimtmečius priklausė vokiečių kultūrinei sferai. Tarpukariu Karaliaučius buvo visiškai vokiškas miestas, o 1933 m. kovo mėnesio Reichstago rinkimuose Rytų Prūsija masiškai balsavo už Hitlerį.
Lenkijos vyriausybė tremtyje dar 1939 m. lapkritį reiškė pretenzijas, kad visa Rytų Prūsija taptų Lenkijos dalimi. Vėliau, 1943 m. pabaigoje Teherane susitikus JAV, Didžiosios Britanijos ir SSRS lyderiams, Winstonas Churchillis pasiūlė visą regioną atiduoti Lenkijai. Tačiau Stalinas parodė susidomėjimą Karaliaučiumi ir jo uostu, reikalingu sovietų laivynui Baltijos jūroje.
1945 m. vasario mėnesį Jaltoje sąjungininkai priėmė tik bendro pobūdžio išvadą, kad siena turi eiti „į pietus nuo Karaliaučiaus“. Į šias žemes iškart pradėjo keltis lenkų persikėlėliai bei valdininkai, o tam tikra lenkų administracijos užuomazga buvo pradėjusi kurtis net pačiame Karaliaučiuje.
Konkretesnis sprendimas priimtas 1945 m. vasaros Potsdamo konferencijoje, kurioje įrašyta, jog naujoji siena turi būti nustatyta nuo taško Rytų Gdansko įlankos pakrantėje, į šiaurę nuo Branevo ir Goldapo, iki taško, kur susiduria Lietuvos, Lenkijos ir Rytų Prūsijos sienos. Išsamus sienos nustatymas turėjo būti patvirtintas būsimoje taikos konferencijoje, kuri taip ir neįvyko.
Sovietų savivalė ir perpjauti kaimai
Po keliolikos dienų sudarytoje Lenkijos ir SSRS sienos sutartyje įrašyta analogiška formuluotė, tačiau sovietų ir lenkų supratimas apie liniją „nuo taško iki taško“ skyrėsi. Istoriko prof. Mirosławo Golono vertinimu, racionalus sienos pravedimas būtų palikęs Lenkijai visą Vyslos neriją, o siena į šiaurę nuo Branevo būtų ėjusi natūralesne apskričių riba, rašoma „Onet“.
Tačiau 1945 m. rudenį sovietų kariškiai pradėjo „tiesinti“ sieną pagal liniuotę ir nurodė lenkų pareigūnams pasitraukti į pietus. Nuo SSRS priklausoma Varšuvos vyriausybė turėjo sutikti su primestu faktu. Lenkija neteko kelių pasienio miestelių: Święta Siekierka tapo Mamonovu, Gierdawy – Železnodorožnu, o Iławka Pruska – Bagrationovsku.
Dėl nežinomybės lenkų persikėlėliai vengė keltis į pačiame pasienyje esančius kaimus, todėl į juos 1947 m. per akciją „Wisła“ komunistinė valdžia prievarta perkėlė ukrainiečius ir lemkus (Karpatų kalnų ir priekalnių regione gyvenanti etninė grupė, – red. past.).
Tikroji siena galutinai įtvirtinta tik 1956–1957 m. derybose, kurios tiesiog sankcionavo po karo sovietų kariškių nubrėžtą liniją. Senasis kelių, kanalų ir geležinkelio linijų tinklas buvo galutinai perpjautas.
Ryškiausias to pavyzdys – Szczurkowo kaimas (buvęs vokiškas Schönbruch). Sienos stulpai jį padalijo pusiau – tarp bažnyčios ir mokyklos. Sovietai savo kaimo dalies neapgyvendino, pastatai per dešimtmečius sugriuvo, o evangelikų kapinės apaugo mišku. Ilgiausiai išstovėjusią bažnyčią sovietų kariškiai naudojo kaip stebėjimo punktą ir arklides, kol kaimą sudrebino sprogimas.
„Namuose mūsų pusėje išskriejo langai. Rusai paėmė ir susprogdino tą bažnyčią visiškai“, – prisimena viena seniausių kaimo gyventojų Stefania.
Šiandien buvusio vokiško kaimo mokyklos pastate veikia Socialinės globos namai.
„Esame pirmasis namas Europos Sąjungoje. Arba paskutinis, priklauso nuo to, kaip pažiūrėsi“, – sako Szczurkowo globos namų direktorė Wioletta Wach.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
