Psichologė: amerikiečiai skiriasi nuo mūsų, nes moka džiaugtis gyvenimu

Pir­mo­sio­mis die­no­mis – lyg iš­kri­tu­si iš Mė­nu­lio

– Į Ame­ri­ką skri­do­te ki­še­nė­je tu­rė­da­ma me­tų sta­žuo­tės kont­rak­tą. Ko­dėl jam pa­si­bai­gus į gim­ti­nę ne­beg­rį­žo­te?

– Pra­bė­gus pir­ma­jam pus­me­čiui, pra­dė­jau svars­ty­ti – grįž­ti ar ne. Sup­ra­tau, kad tuo me­tu gy­ven­ti ir dirb­ti Ame­ri­ko­je man pa­ti­ko la­biau nei Lie­tu­vo­je. Žmo­nių lais­vė, to­le­ran­ci­ja – tai ma­ne vi­lio­jo emo­ciš­kai, kaip žmo­gų. Lie­tu­vo­je tuo me­tu bu­vo di­des­nis so­cia­li­nis spau­di­mas. Di­des­nės ga­li­my­bės trau­kė kaip spe­cia­lis­tę.

– Ar spe­cia­lis­tei iš Lie­tu­vos bu­vo sun­kiau įsi­tvir­tin­ti nei vie­ti­niams?

– Di­de­lio ne­no­ro įsi­leis­ti jie nerodė, bet šio­kį to­kį ato­trū­kį ju­tau. Ka­žin, ar ga­liu dėl to kal­tin­ti sa­vo nau­jus pa­žįs­ta­mus ar ko­le­gas, pa­ti ta­da bu­vau lyg iš Mė­nu­lio iš­kri­tu­si.

Nuo jų sky­riau­si dau­ge­liu da­ly­kų, pa­vyz­džiui, bend­ra­vi­mo sti­liu­mi. Daug kas va­di­na ame­ri­kie­čius šiurkš­čiais, net cha­mais ir akip­lė­šo­mis, ta­čiau rei­kia su­pras­ti, kad jų bend­ra­vi­mas vi­siš­kai ki­toks nei mū­sų (bent bu­vo tuo me­tu, kai iš­va­žia­vau iš Lie­tu­vos). Jie vi­sa­da šyp­so­si, žiū­ri tie­siai į akis, svei­kin­da­mie­si bū­ti­nai krei­pia­si var­du. Mes ne­sa­ko­me: „La­ba die­na, Jo­nai“ ar „La­ba die­na, Pet­rai“ kas­kart juos iš­vy­dę. Ame­ri­ko­je to ne­pa­da­ry­ti yra tie­siog ne­man­da­gu.

Ame­ri­kie­čiai bend­rau­da­mi nuo­lat tu­ri tar­si pri­pa­žin­ti žmo­gų, su ku­riuo bend­rau­ja, o lie­tu­viai pa­šne­ko­vą daž­niau­siai ig­no­ruo­ja, po­kal­bio me­tu nu­suk­da­mi žvilgs­nį.

– Ar pa­ti dėl vi­sų mi­nė­tų da­ly­kų jau­tė­tės ne­jau­kiai?

– Ma­ne pir­mus me­tus dve­jus la­bai er­zi­no ame­ri­kie­čiams įpras­tas klau­si­mas „Kaip tau se­ka­si?“. Jį priim­da­vau la­bai ties­mu­kai, no­rė­da­vau at­sa­ko­mai klaus­ti: „Ar tu­ri da­bar lai­ko va­lan­dą klau­sy­tis ma­no pa­sa­ko­ji­mo?“, nors, ži­no­ma, at­vi­rau­ti ne­pul­da­vau. Vė­liau pri­pra­tau ir da­bar į šį klau­si­mą rea­guo­ju la­bai ra­miai, nes su­pran­tu, kad tai pa­sa­ky­mas „La­ba die­na“ tie­siog ki­ta for­ma.

Ame­ri­kie­čių at­vi­ru­mas – tik išo­ri­nis

– Kuo ame­ri­kie­čiai pa­cien­tai jums pri­me­na lie­tu­vius?

– Prob­le­mos – bend­ros. Tu­riu sa­vo pra­kti­ką ir dir­bu su „nor­ma­liais“ suau­gu­siais. Ne­be­dir­bu su sun­kią­ja psi­chiat­ri­ja, kaip pir­mai­siais me­tais Ame­ri­ko­je psi­chiat­ri­nė­je li­go­ni­nė­je. To­dėl pas ma­ne atei­na to­kie pat žmo­nės, kaip ir dar­bo Lie­tu­vo­je me­tais: po sky­ry­bų ar ki­tų kri­ti­nių gy­ve­ni­mo si­tua­ci­jų, ver­čian­čių blo­gai jaus­tis. Atei­na ir su konk­re­čio­mis psi­cho­lo­gi­nė­mis pro­ble­mo­mis – kan­ki­na ne­ri­mas ar daž­nai api­ma pa­ni­ka, bi­jo skrai­dy­ti lėk­tu­vais, ne­ty­čia pe­šio­ja­si plau­kus, kram­to na­gus ir pa­na­šiai.

Vis dėl­to ame­ri­kie­čiai yra di­des­ni in­di­vi­dua­lis­tai nei lie­tu­viai, jiems pir­mo­je vie­to­je – net ne šei­mos, o jų as­me­ni­nės pro­ble­mos. Tai lė­mė jų ap­lin­ka, juk Ame­ri­ko­je de­šimt­me­čiais vei­kia spe­cia­lios psi­cho­lo­gi­nės tar­ny­bos. Lie­tu­vo­je jas il­gą lai­ką at­sto­jo kai­my­nai ar drau­gai.

– Gal prie spe­cia­lis­tų pa­gal­bos pra­tu­siems ame­ri­kie­čiams leng­viau ir grei­čiau pa­vyks­ta įveik­ti juos už­klu­pu­sias pro­ble­mas?

– Ne­ma­nau. Kiek­vie­nas be­si­krei­pian­tis į spe­cia­lis­tą žmo­gus jau su­vo­kia, kad tu­ri kaž­ko­kių pro­ble­mų ir yra pa­si­ruo­šęs po­ky­čiams. Bū­tent šis vi­di­nis nu­si­tei­ki­mas le­mia pu­sę sėk­mės, ki­ta pu­sė – spe­cia­lis­to pro­fe­sio­na­lu­mas.

Skir­tu­mas tas, kad ame­ri­kie­čiai leng­viau prii­ma sa­vo ne­to­bu­lu­mą, pri­pa­žįs­ta tu­rin­tys pro­ble­mų. Lie­tu­viai tu­ri stip­res­nį gė­dos jaus­mą.

– Ame­ri­kie­čiai – at­vi­res­ni nei lie­tu­viai?

– Keis­ta, bet yra at­virkš­čiai. Už išo­ri­nio lie­tu­vių už­da­ru­mo daž­niau­siai sly­pi nuo­šir­dūs, at­vi­ri žmo­nės. Man­da­gus, pa­slau­gus, iš pir­mo žvilgs­nio mie­las ame­ri­kie­tis į sa­vo šir­dį ir na­mus įsi­lei­džia ne­grei­tai.

Daug po­zi­ty­vaus ame­ri­kie­tiš­ko šne­kė­ji­mo, net pa­ža­dai pa­dė­ti, kaž­kur nu­vež­ti, kaž­ką pa­da­ry­ti nie­ko ne­reiš­kia. Ma­ne pir­mai­siais gy­ve­ni­mo Ame­ri­ko­je me­tais tai la­bai trik­dy­da­vo. Skam­bin­da­vau po sa­vai­tės man pa­dė­ti ža­dė­ju­siam žmo­gui, o šis ap­si­mes­da­vo, kad apie tai kal­ba­mės pir­mą kar­tą.

Kei­čia­si ir vie­ni, ir ki­ti

– Ko­kių dar lie­tu­vių ir ame­ri­kie­čių skir­tu­mų pa­ste­bė­jo­te?

– Ma­nau, kad mes vi­si esa­me for­muo­ja­mi ap­lin­kos, ku­rio­je gy­ve­na­me, jau­čia­me ir sa­vo ša­lies is­to­ri­jos įta­ką.

Niū­ri Lie­tu­vos is­to­ri­ja, už­ka­riau­to­jai nea­be­jo­ti­nai lė­mė lie­tu­vių už­da­ru­mą, kon­ser­va­ty­vu­mą, po­lin­kį į įvai­rias dep­re­si­jas. Pastaroji ypač gaji, ne vel­tui Lie­tu­va Eu­ro­po­je pir­mau­ja sa­vi­žu­dy­bių skai­čiu­mi.

Tik at­vy­kus į Ame­ri­ką, ma­ne pir­miau­sia šo­ki­ra­vo žmo­nės. Iš pa­žiū­ros ap­si­lei­dę, ro­dos, nie­ko gy­ve­ni­me ne­pa­sie­kę, jie vis tiek ge­rai jau­čia­si. Juo­se ma­žiau be­vil­tiš­ku­mo.

Džiau­giuo­si, kad ir trum­pam at­va­žia­vu­si į Lie­tu­vą, jau­nų žmo­nių kar­ta. Per pa­sku­ti­nį dvi­de­šimt­me­tį užau­gę jau­nuo­liai, ne­be­ži­no, kas yra de­fi­ci­tas ir pa­na­šūs da­ly­kai – jie ki­to­kie nei jų tė­vai, se­ne­liai. Jie ke­liau­ja, ma­to, koks įvai­rus pa­sau­lis, lais­vė­ja.

Vi­so­se pa­sau­lio vals­ty­bė­se į mo­kyk­li­nę pro­gra­mą siū­ly­čiau įtrauk­ti mo­ki­nių iš­vy­ki­mą me­tams į ki­tą vals­ty­bę, vi­siš­kai prie­šin­gą gim­ta­jai. Tai la­bai ska­tin­tų to­le­ran­ci­ją.

– Lie­tu­viai kei­čia­si, gal kei­čia­si ir ame­ri­kie­čiai, vei­kia­mi už­griu­vu­sios eko­no­mi­nės kri­zės?

– Ži­no­ma, vi­sas kri­zės vei­kia­mas pa­sau­lis kei­čia­si. Kai žmo­nės ne­ten­ka dar­bo, ne­be­tu­ri svei­ka­tos drau­di­mo, tai pra­de­da veik­ti juos pa­čius, tar­pu­sa­vio san­ty­kius. Kai at­va­žia­vau, eko­no­mi­nė si­tua­ci­ja Ame­ri­ko­je bu­vo eu­fo­riš­ka – pa­sku­ti­nie­ji Billo Clin­to­no val­dy­mo me­tai, di­de­lis pa­ki­li­mas, gau­sy­bė dar­bo vie­tų ir pi­ni­gų, ku­rių vals­ty­bi­nės įstai­gos ne­be­ži­no­da­vo, kur leis­ti.

Ame­ri­kie­čiams su­dė­tin­giau pri­si­tai­ky­ti prie juos šo­ki­ra­vu­sių eko­no­mi­nių po­ky­čių nei lie­tu­viams. Mes pra­tę ko­vo­ti dėl iš­li­ki­mo ir to­dėl leng­viau ran­da­me išei­čių. Ta­čiau ir ame­ri­kie­čiai mo­ko­si: bet koks blo­gis at­ne­ša ir kaž­ką ge­ro. At­si­ran­da dau­giau pa­si­sa­kan­čių prieš var­tojimą, kon­cent­ra­ci­ją vien į ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę. Žmo­nės la­biau mąs­to apie es­mi­nius da­ly­kus, sa­vo mi­si­ją gy­ve­ni­me.

Ame­ri­kie­čių yra vi­so­kių

– Ame­ri­ko­je iš­te­kė­jo­te ant­rą kar­tą. Ne­ga­liu ne­pak­laus­ti apie Ame­ri­kos vy­rus...

– Jie man pa­si­ro­dė pa­gar­bes­ni nei lie­tu­viai, nes užau­go jau praė­jus fe­mi­niz­mo ban­gai Ame­ri­ko­je. Į Lie­tu­vą fe­mi­niz­mas nie­ka­da ir ne­bu­vo atė­jęs. Ne­sa­kau, kad kraš­tu­ti­nis fe­mi­niz­mas yra ge­rai, bet mo­te­rų tei­sių su­ly­gi­ni­mas, pa­gar­bos mo­te­riai ug­dy­mas – tų da­ly­kų Lie­tu­vo­je ta­da, kai iš­vy­kau, ne­bu­vo. Ame­ri­ko­je vy­rai sau tiek ne­lei­džia, kiek Lie­tu­vo­je. Dėl to, ma­nau, ir mo­te­rims Ame­ri­ko­je įsi­tvir­tin­ti leng­viau nei vy­rams.

– Ar vy­rų pa­gar­ba jau­čia­ma ir jiems bend­rau­jant su už­sie­nie­tė­mis, ypač iš bu­vu­sių Ta­ry­bų Są­jun­gos ša­lių?

– Yra vi­so­kių: ir įta­rių, žvel­gian­čių į to­kias mo­te­ris iš aukš­tai, ir at­virkš­čiai – be­si­ža­vin­čių, ku­riems su ak­cen­tu kal­ban­ti mo­te­ris – eg­zo­tiš­ka. Yra tam tik­ruo­se sluoks­niuo­se Ame­ri­ko­je su­si­for­ma­vęs su­bti­liai sle­pia­mas po­žiū­ris, kad nuo­ta­ką iš Ru­si­jos ar Uk­rai­nos siun­tie­si ta­da, kai ne­su­ge­bi su­si­ras­ti ame­ri­kie­tės.

As­me­niš­kai aš nie­ko blo­go iš ame­ri­kie­čių vy­rų ne­pa­ty­riau. Bu­vau iš­te­kė­ju­si už ame­ri­kie­čio, mū­sų ke­liai iš­si­sky­rė, ta­čiau li­ko­me ge­rais drau­gais.

Ame­ri­ka – na­mai, nors ir su trū­ku­mais

– Ar gal­vo­ja­te ka­da nors grįž­ti į Lie­tu­vą?

– Prieš 7 me­tus pus­me­čiui bu­vau iš­vy­ku­si dirb­ti į Ka­na­dą, To­ron­tą. Net svars­čiau ga­li­my­bę ten pa­si­lik­ti, bet ap­si­gal­vo­jau. Sup­ra­tau, kad ma­no na­mai – Ko­lum­be, ne­be­no­riu nie­kur kraus­ty­tis, nie­ko sa­vo gy­ve­ni­me keis­ti. Lie­tu­vo­je dar ne­no­rė­čiau gy­ven­ti,. Gal ka­da ap­si­gal­vo­siu?

Vie­nas iš at­stu­mian­čių da­ly­kų – kli­ma­tas. La­bai ne­mėgs­tu šal­čio ir drėg­mės.

– Kas ste­bi­na čia be­si­lan­kant?

– Šiukš­lių gau­sa. Poil­siau­da­ma Pa­lan­go­je, išė­ju­si pa­si­vaikš­čio­ti pa­jū­riu ne­pa­tin­gė­jau da­lį jų su­rink­ti. Bū­tų sma­gu, kad kaž­kas ne­pa­tin­gė­tų su­rink­ti ir Šiau­lių par­ke, ku­ris da­bar yra ap­gai­lė­ti­nos būk­lės. Net siū­ly­čiau at­nau­jin­ti ta­ry­bi­niais me­tais bu­vu­sias šeš­ta­die­ni­nes tal­kas. Tai net sun­kiais lai­kais pa­dė­tų ne­pra­ras­ti bend­ruo­me­nės jaus­mo.

– Ar Ame­ri­ko­je yra jus ne­ža­vin­čių da­ly­kų?

– Man ne­pa­tin­ka lau­ki­nis ame­ri­kie­čių ka­pi­ta­liz­mas. Ne­su di­de­lė so­cia­lis­tė, bet ma­nau, kad žmo­nės tu­rė­tų tu­rė­ti di­des­nių so­cia­li­nių ga­ran­ti­jų nei da­bar yra Ame­ri­ko­je.

Tur­tin­gi žmo­nės tu­rė­tų mo­kė­ti di­des­nius mo­kes­čius nei ma­žiau pa­si­tu­rin­tys. Man skan­di­na­viš­kas mo­de­lis at­ro­do šiuo at­ve­ju tei­sin­ges­nis.

Da­bar­ti­nis Ame­ri­kos res­pub­li­ko­niš­ku­mas man ne­priim­ti­nas. Tai po­žiū­ris, kad kiek­vie­nas tu­ri dirb­ti. Jei ne­ga­li to da­ry­ti, su­si­rgus jam su­teiks bū­ti­ną me­di­ci­nos pa­gal­bą, bet vi­są li­ku­sį gy­ve­ni­mą jis tu­rės mo­kė­ti pa­sko­lą li­go­ni­nei. Tur­tin­go­je ša­ly­je tu­rė­tų bū­ti ki­taip.

Ame­ri­kie­čiams su­dė­tin­giau pri­si­tai­ky­ti prie eko­no­mi­nių po­ky­čių nei lie­tu­viams. Mes pra­tę ko­vo­ti dėl iš­li­ki­mo.

M. Visockiene