Šie žodžiai skamba tuo metu, kai Rusijos raketos toliau smogia Ukrainos miestams, įskaitant civilius taikinius. Kaip pastebi „Kyiv Independent“, tokie prisiminimai nėra vien asmeninė pavienių žmonių nostalgija – jie atskleidžia gilesnį reiškinį, padedantį suprasti, kodėl didelė Rusijos visuomenės dalis lieka pasyvi arba abejinga agresyviam karui prieš Ukrainą.
Rusijoje ir už jos ribų populiari „YouTube“ kūrėja Eli (angliškai kalbanti influencerė, save pristatanti kaip Rusijos kultūros ambasadorę) nuo 2017 metų keliauja po Rusijos Federaciją ir filmuoja kasdienį žmonių gyvenimą. Ji lankėsi visuose 83 federaliniuose subjektuose, kalbino skirtingų tautybių, amžiaus ir socialinių sluoksnių žmones – nuo kazokų iki nencų, nuo jaunimo Volgograde iki senolių atokiuose kaimuose.
Kaip rašo „Kyiv Independent“, Eli vaizdo įrašuose nuolat kartojasi tas pats klausimas: ar gyvenimas buvo geresnis Sovietų Sąjungoje, ar dabar? Ir atsakymas beveik visada vienodas – „anksčiau buvo geriau“.
Nostalgija be politikos
Eli filmuose beveik niekada nekalbama apie valdžią, atsakomybę ar politinius sprendimus. Žiūrovui pateikiami vaizdai su koldūnais, arbata traukinyje, regioninės tradicijos, šilti pokalbiai ir „paprastų žmonių“ išmintis. Kaip pažymi „Kyiv Independent“, būtent ši tyla, nekalbėjimas apie karą, tampa problema.
Viename naujausių epizodų Eli lankosi Belgorode, mieste netoli fronto linijos. Ji skuba į bombų slėptuves, kalba apie tai, kaip miestas pasikeitė per metus, ir kalbina jauną moterį, kurios vaikinas žuvo kare Ukrainoje. Tačiau pokalbyje nėra nė vieno klausimo apie patį karą – nei apie jo prasmę, nei apie atsakomybę, nei apie šimtus tūkstančių mobilizuotų ar žuvusių vyrų.
Kaip rašo „Kyiv Independent“, visas epizodas „sukasi aplink nematomą juodąją skylę“ – karas egzistuoja kaip foninis triukšmas, bet ne kaip politinė ar moralinė problema.
„Mes ne prie ko“: atsiribojimo mechanizmas
Daugelyje Eli vaizdo įrašų pašnekovai tvirtina, kad jie nėra atsakingi už Kremliaus veiksmus, nes politika – „tolimos elitų intrigos“, tariamai neturinčios nieko bendra su paprastais žmonėmis. Toks požiūris, pasak „Kyiv Independent“, stebina auditorijas demokratinėse šalyse, kur politinis dalyvavimas laikomas pilietine pareiga.
Tačiau šis atsiribojimas nėra naujas. Straipsnyje pabrėžiama, kad tai – vėlyvojo sovietinio laikotarpio palikimas, kai žmonės išmoko išgyventi neprisiimdami atsakomybės, nes neturėjo realių galimybių daryti įtaką valdžiai. Šiandien liko ne tiek aiškūs represijų prisiminimai, kiek savotiška „raumenų atmintis“ – politinio bejėgiškumo normalizavimas.
Kai istorija perrašoma per ilgesį
„Kyiv Independent“ pabrėžia, kad sovietinė nostalgija veikia kaip revizionistinė jėga, keičianti istorinę atmintį. Centrinės Azijos šalyse, kurias Eli taip pat lankė, žmonės pasakoja apie stabilumą, darbo vietas ir maisto tiekimą Sovietų Sąjungoje. Kartais tai buvo tiesa. Tačiau beveik niekada neminima kaina: priverstinė migracija, ribotos galimybės, kultūrinė asimiliacija ir represijos. Galų gale, sistema ilgainiui subyrėjo, nes neatlaikė komunizmo stuburas – planinė ekonomika – o žmonės liko prie sudužusios geldos.
Šioje peržiūrėtoje realybėje Ukraina prisimenama ne kaip savarankiška valstybė, o kaip „natūrali“ imperinės erdvės dalis. Todėl karas suvokiamas ne kaip nusikaltimas, o kaip „nemalonus, bet neišvengiamas“ kasdienybės sutrikdymas.
Kremliaus nostalgija kaip propagandos įrankis
Ekspertai ne kartą atkreipė dėmesį, kad nostalgija yra vienas svarbiausių Kremliaus propagandos elementų. Ji leidžia apeiti faktus ir kalbėti jausmų kalba. Apie tai rašė tiek „The Atlantic“, tiek „The New York Times“, tiek „Foreign Affairs“ – sovietinė praeitis pateikiama kaip saugumo, stabilumo ir orumo laikotarpis, nutylint represijas ir kolonijinį smurtą.
Istorikas Timothy Snyderis yra pabrėžęs, kad nostalgija tampa pavojinga tada, kai ji pakeičia moralinį vertinimą: praeitis idealizuojama, o dabartiniai nusikaltimai pateisinami kaip „istorinės tvarkos atkūrimas“. Tokiu būdu, kaip pažymi ir „Kyiv Independent“, karas prieš Ukrainą įgauna pseudoistorinį pagrindą – ne kaip agresija, o kaip „neteisybės ištaisymas“.
Išvada
Eli iš Rusijos kalba apie humanizmą, kultūrą ir tai, kad „žmonės visur yra žmonės“. Ši žinia pati savaime nėra melaginga. Tačiau, kaip rašo „Kyiv Independent“, pasakojimai be politikos karo metu nėra neutralūs.
Kai istorija pasakojama be atsakomybės, ji tampa įrankiu. O kai nostalgija pakeičia atmintį, bombos gali kristi tyliai – be viešo pasmerkimo, be pasipriešinimo, be klausimų.
Babčenka: „Prisiminkite tai, kai sakysite, kad tik Putinas kaltas“
Priverstas bėgti iš Rusijos žurnalistas Arkadijus Babčenka savo „Telegram“ kanale pažymėjo, kad daugelis klysta, manydami, jog už karą Ukrainoje atsakingas tik V. Putinas, jo sukurta sistema ir pateikė „Levada centr“ apklausos rezultatus.
Remiantis apklausos duomenimis, 76 procentai rusų palaiko Rusijos ginkluotųjų pajėgų veiksmus Ukrainoje – šis rodiklis per ketverius metus praktiškai nepasikeitė.
Pasak „Levada centr“ mokslinio vadovo Levo Gudkovo, tema apie karo aukas šalyje yra „tabu“, o požiūris į žuvusius ir sužeistuosius yra nevienareikšmis. Jis tai paaiškino tuo, kad tarp jų yra daug buvusių kalinių ir samdinių
Karui remti įtakos neturi nei ekonominės problemos, nei dažnėjantys Ukrainos atsakomieji smūgiai Rusijos teritorijai. Kaip pažymėjo L. Gudkovas, tai sustiprino „nerimą ir baimę“ tarp pasienio regionų gyventojų, bet taip pat lėmė „agresijos Ukrainos atžvilgiu“ augimą.
Tiesa, to paties „Levada centr“ direktorius Denisas Volkovas dar 2024 m. teigė, kad Rusijos apklausomis negalima pasitikėti: prasidėjus karui, žmonės, ypač Putino oponentai, atsisakinėja dalyvauti apklausose ir atsakinėti į klausimus apie karą. O jei žmonės ir atsakydavo, tai dažniausiai ne tai, ką iš tikrųjų galvoja.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
