Esant tokiai painiai abėcėlių taikymo tvarkai, kai kurios ES šalys tiesiog išgaruoja!
Kai vokiečių žurnalistai norėjo akredituotis Prancūzijai pradedant pirmininkauti Europos Sąjungai (ES), jiems iškilo neįprasta problema: jie negalėjo rasti savo šalies.
Interneto svetainė, kurioje reikėjo registruotis, buvo anglų kalba ir pateikė 201 šalies sąrašą. Pradėję ieškoti savo šalies, didžiausios ES narės Vokietijos žurnalistai jos sąraše neaptiko. Jiems teko gerokai pasukti galvas, kol teutonų milžinė išniro tarp Alžyro ir Andoros. Paaiškėjo štai kas: nors svetainė buvo anglų kalba, ji buvo išversta iš prancūzų, o prancūziškai Vokietija yra „Allemagne“. Taigi visa bėda - abėcėlė.
Košė malošė
Šūkiu „vieninga įvairovėje“ besivadovaujanti ES turi 27 nares, 23 oficialias kalbas ir 3 abėcėles: lotynų, graikų ir kirilicą. Skrupulingai gindama kiekvienos savo narės teises ES suteikia kiekvienai kalbai ir abėcėlei lygų oficialų statusą. Tačiau galiausiai šis skrupulingumas net ES institucijų darbuotojus išmuša iš vėžių, kai jiems tenka naudotis pagal abėcėlę sudarytais ES sąrašais. Lygiai taip pat, kaip tai nutiko vokiečių žurnalistams.
Daugelis tarptautinių organizacijų išrikiuoja savo narius abėcėlės tvarka ta kalba, kuri organizacijoje yra pagrindinė. Pavyzdžiui, NATO narės vardijamos pagal abėcėlę anglų kalba.
Tačiau tokia tvarka netinka ES, nes ji turi 3 oficialias kalbas: anglų, prancūzų ir vokiečių. Todėl valstybės narės ir jų kalbos pateikiamos abėcėlės tvarka, tačiau vartojant pavadinimus tos šalies kalba. Taip vengrų kalba (Magyar) atsiduria tarp lietuvių ir maltiečių, o vokiečių (Deutsch) eina po danų. Anglakalbius nustebins suomių kalbos vieta tarp slovėnų ir švedų, nes angliškai ji vadinasi Finnish, o suomiškai - Suomen kieli.
Ispaniškas sąmokslas
O labiausiai nustebino Ispanijos atvejis. Europos Komisijos interneto svetainėje ispanų kalba įdėta tarp anglų (English) ir prancūzų (French), nes oficialiai ji vadinasi Espanol. Europos Parlamento interneto svetainėje ispanų kalba taip pat vadinama Espanol, tačiau įrašyta raidėje „C“. ES darbuotojai aiškina, kad nors oficialiai kalba vadinasi Espanol, jos techninis pavadinimas yra Castellano. Tai vis dar labai plačiai Lotynų Amerikoje paplitęs terminas.
Sąmokslo teorijų kūrėjai, kurių apstu ES, įžvelgia visai kitas priežastis. Jie sako, kad keistasis vardijimas išrastas siekiant nugesinti kivirčą, kuris galėtų kilti, jei regioninė Ispanijos katalonų kalba taptų oficialia ES kalba. Pasak jų, politiškai būtų ne taip skausminga, jei abi kalbos išsirikiuotų greta, o ne būtų atskirtos čekų, danų, vokiečių, estų, graikų ir anglų kalbų.
Negalėdamos išspręsti tokių problemų kaip Lisabonos sutarties likimas ar tarptautinės skyrybos, ES narės vargu ar pradės abėcėlių karą dėl to, kurioje tiksliai vietoje kiekviena šalis turėtų rikiuotis. Tačiau bent jau stebėtojams tai puikus pavyzdys, kaip sunku Bendrijai patenkinti kiekvieną savo narę. Galbūt todėl rezultatai dažnai suglumina ir ES piliečius.
