Prasidėjo viskas nuo nuo smūgių aštriu peiliu ar kumščiais. Garsai buvo duslūs, tačiau jų su niekuo nesupainiosi: kūnai krito vienas po kito. „Ne, ne, ne, ne, ne, – sklido chaotiškas ekipažo nario ar stiuardesės balsas, – Prašau, nereikia, man skauda. Aš nenoriu mirti“.
Paskutinis kirtis
„United Airlines“ skrydis 93 tapo paskutiniuoju pagal laiką rugsėjo 11-ąją užgrobtu lėktuvu. Tai buvo susiję su beveik visų skrydžių šalies šiaurės rytuose užlaikymu dėl teroro akto Niujorke. 8 val. ryto turėjęs išskristi lėktuvas į kelionę pajudėjo tik 8 val. 41 minutė vietos laiku. Todėl tuo metu, kai 9 val. 28 min. teroristai užgrobė lėktuvą, lakūnai jau žinojo apie įvykius Niujorke. Netruks apie tai sužinojo ir skrydžio keleiviai.
Anot tyrimo duomenų, 2001-ųjų rugsėjo 11-oji buvo pasirinkta neatsitiktinai – statistiškai būtent antradieniais vidinių JAV skrydžių apkrova yra mažiausia. Tai reiškė, kad teroristai, kurie negalėjo su savimi į lėktuvą įsinešti ginklų ir sprogmenų, ir galėjo pasitikėti tik šaltųjų ginklų bei bombų muliažų pagalba, turėjo daugiau galimybių kontroliuoti keleivius – kuo mažiau žmonių, tuo lengviau su jais susidoroti. „United Airlines“ 93 skrydžiu keliavo vos 37 žmonės, įskaitant ir keturis teroristus, jie užpildė vos 20 proc. lėktuvo vietų. Todėl iš pradžių teroristams pavyko perimti lėktuvo kontrolę ir užimti lakūnų kabiną.
Išgelbėjo arba Baltuosius rūmus, arba Kapitolijų
Tolimesnių teroristų veiksmų schema buvo paprasta. Trys iš jų, įskaitant Ziadą Jarrahą, apmokytą lakūną, turėjo likti pilotų kabinoje. Prieš tai teroristai, siekdami išvengti panikos, keleiviams paskelbė, kad skrenda atgal į oro uostą, kuriame nusileidus pateiks reikalavimus JAV valdžiai. Penkis skrydžio palydovus ir devynis keleivius, fiziškai stipriausius vyrus, teroristai nusivedė į lėktuvo galą. Vienas teroristas liko lėktuvo salone, rankose laikydamas sprogstamojo užtaiso muliažą ir kontroliavo keleivių veiksmus.
Z. Jarrahas tuo metu nukreipė lėktuvą į Vašingtoną. Yra dvi versijos apie tai, kurį objektą buvo pasirinkę teroristai suplanavę šio lėktuvo užgrobimą. Viena iš jų teigia, kad teroristų grupuotės pirminis tikslas buvo Kapitolijaus, JAV Kongreso pastato ataka. Anot kitos, Z. Jarrahui teko koordinuoti savo planus: kitos teroristų grupės užgrobto 77-ojo skrydžio pilotas-teroristas turėjo smogti Baltiesiems Rūmams, tačiau dėl prasto vietovių žinojimo, jis pasiklydo ir nusprendė nukreipti lėktuvą į kitą svarbų valstybinį pastatą – Pentagoną. Pasak šios versijos, Baltieji rūmai buvo prioritetinis taikinys, todėl Z. Jarrahas nukreipė „United Airlines“ 93-ąją skrydį būtent į JAV prezidento rezidenciją.
Herojai – ne tik kine
Tačiau įvykiai pasisuko ne visai pagal tą scenarijų, kurį numatė teroristai. Tuo metu, kai lėktuvas apsisuko ir nuskrido į Vašingtoną, keleiviai sugebėjo susisiekti su artimaisiais. Kai kurie jų turėjo mobiliuosius telefonus, kiti skambino iš lėktuve įrengtų telefonų. Tokiu būdu jie sužinojo, kad kiti užgrobti lėktuvai su įkaitais buvo panaudoti vietoje mirtino ginklo atakuojant antžeminius objektus. Todėl buvo nesunku suprasti, kad keleivių nuogąstavimai dėl netikros bombos yra teisingi, o tai reiškė, kad teroristai juos siunčia į mirtį.
Po chaotiško lėktuvo gale susibūrusių keleivių balsavimo buvo nuspręsta atsiimti lėktuvo kontrolę. Buvo akivaizdu, kad šaunamųjų ginklų teroristai neturi, o sprogmens muliažas neatrodė įtikinamai, o ir pasirinko nelabai buvo – arba surizikuoti, arba nuolankiai laukti mirties. Tam tikru momentu įkaitai užgriuvo teroristą lėktuvo salone ir jį neutralizavo, o vėliau pradėjo pilotų kabinos šturmą.
Likus 5 minutėms iki lėktuvo žūties kai kurie lėktuvo keleiviai kalbėjo, kad reikia patekti į kabiną ir neutralizuoti teroristus: „Sučiupsim juos“, – šaukė keleivis, tuo metu girdėti dūžtančių indų garsai. „Į kabiną! Jeigu mes to nepadarysim, mes mirsim“, – sušuko kitas asmuo smūgių ir dūžtančio stiklo fone.
Vieno iš paviešintų įrašų analizė parodė, kad užgrobę pilotų kabiną (manoma, subadydami pilotus, kurie dar spėjo pranešti pavojaus signalą) žudikai per garsiakalbį paskelbė: „Ponios ir ponai, kalba skrydžio vadas, prašau visus sėstis ir likti savo vietose. Lėktuve yra bomba“.
Paskutiniai žodžiai, kuriuos telefonu išgirdo skrydžio dispečerė, su kuria buvo susisiekę lėktuvo keleiviai, tapo Toddo Beamerio „pasiauskim“. Ji išgirdo kaip vyras, 32 metų programinės įrangos įmonės vadybininkas, paklausė aplinkinių ar visi gerai jaučiasi ir ištarė vėliau legendine tapusią frazę „Let's roll“. Vėliau jo žmona pripažino, kad „tai yra taip „todiška“ – jis tuo šūksniu kviesdavo vaikus žaisti į kiemą“.
„Jie nori čia patekti. Laikyk iš vidaus“, – pareiškė vienas iš užpuolikų.
„Pribaigti jį?“ – matyt, turėdamas omenyje sužeistą pilotą, paklausė kitas.
„Ne dabar, – atsakė pirmasis. – Kai jie pateks į vidų, pribaigsim“.
Kelios chaoso ir kovos garsų sekundės. Žmonės rėkia, lūžta daiktai; specialios rugsėjo 11-osios komisijos nariai mano, kad keleiviai, matyt, mėtė daiktus į kabinos duris ar bandė taranuoti ją gėrimų karučiu.
Tuo metu vėl pasigirsta vieno iš grobikų balsas: „Jie nori patekti į vidų, laikyk užrėmęs duris“.
10:00 pasigirsta balsas: „Aš sužeistas“.
„Ne, ne, ne, ne, ne, – sklido chaotiškas ekipažo nario ar stiuardesės balsas, – Prašau, nereikia, man skauda. Aš nenoriu mirti“.
Kovos kabinoje garsai girdisi aiškiai, tačiau neaišku, meldžia vyriškas ar moteriškas balsas. Tyrimo komisija nustatė, kad greičiausiai tai buvo stiuardesė, kurią nužudė arba kitaip privertė nutilti. Grobikai visuose keturiuose lėktuvuose buvo ginkluoti peiliais ir peiliukais popieriui.
10:02 vienas iš teroristų sušunka „Duok man, duok man“. Po minutės vienas iš jų devynis sykius pakartoja frazę „Alachas didis!“.
Sprendžiant iš keistų lėktuvo manevrų, kuriuos jis atliko prieš pat rėždamasis į negyvenamą žemės plotą, įkaitai sugebėjo patekti į pilotų kabiną ir ten vyko kova tarp jų bei trijų teroristų. Kas buvo jų žūties priežastimi – žūtbūtinės kovos dėl lėktuvo šturvalo pasekmė, ar pralaimėjimą nujautusių teroristų savižudiškas poelgis, nėra žinoma. 10 valandą 3 minutės vietos laiku „United Airlines“ lėktuvas sudužo Pensilvanijos valstijos teritorijoje, apie 130 kilometrų nuo Pitsburgo miesto.
