Tai, kas Orengburgo srityje įvyko 1954-ųjų rugsėjo 14-ąją, daugelį metų buvo laikoma visiškoje paslaptyje. Pratybose, kuriose buvo panaudotas branduolinis ginklas, dalyvavę asmenys neturėjo teisės kalbėti apie patirtą švitinimą gydytojams, net ir susidūrę su kraupiomis pasekmėmis.
Tą dieną 9 val. 33 min. nugriaudėjo vienos iš galingiausių tų laikų branduolinių bombų sprogimas. Tai lydėjo – veržiantis pro atominiame gaisre liepsnojančius medžius ir nuo žemės paviršiaus nušluotus kaimus – „rytiečių“ kariuomenės ataka.
Lėktuvai, bombarduodami antžeminius taikinius, kirto branduolinio grybo debesį. 10 kilometrų nuo sprogimo epicentro, radioaktyvių dulkių debesyje, ant išsilydžiusio smėlio, gynėsi „vakariečiai“. Sprogmenų ir bombų tą dieną buvo išnaudota daugiau, negu šturmuojant Berlyną, rašoma „Newsru“.
Iš visų tos dienos įvykių dalyvių buvo paimtas parašas dėl valstybinės ir karinės paslapties neviešinimo 25 metams. Mirštantys nuo ankstyvų infarktų, vėžinių susirgimų ar patyrę insultą, jie net gydantiems medikams negalėjo pasakyti apie patirtą spinduliuotę. Nedaugeliui Tockų pratybų dalyvių pavyko nugyventi tiek, kiek būtų galėję. Praėjus 50-iai metų kai kurie jų sutiko Rusijos žiniasklaidai papasakoti apie tų dienų įvykius Orenburgo stepėje.
Grandiozinis pasiruošimas itin slaptoms pratyboms
„Visą vasaros pabaigą į nedidelę Tocko stotį iš visos Sąjungos plaukė kariniai ešelonai. Niekas iš atvykstančiųjų – net karinių dalinių vadai – neturėjo jokio supratimo, kam jie čia atsidūrė. Mūsų ešeloną kiekvienoje stotyje pasitikdavo moterys su vaikais. Įteikdamos mums grietinės ir kiaušinių, bobos burbėjo: „Mielieji, nejau į Kiniją kariaut važiuojat“, – cituojamas Ypatingos rizikos padalinio veteranų komiteto pirmininkas Vladimiras Bencianovas.
Praėjusio amžiaus viduryje buvo rimtai ruošiamasi Trečiajam pasauliniam karui. JAV atlikus bandymus, SSRS irgi nusprendė išbandyti branduolinę bombą atviroje vietovėje. Pratybų vietą – Orenburgo stepes – pasirinko dėl panašumo į vakarų europietišką landšaftą.
„Iš pradžių kariuomenės pratybas su realiu branduoliniu užtaisu buvo planuojama surengti raketų poligone Kasputin Jar, tačiau 1954-ųjų pavasarį buvo atliktas Tocko poligono įvertinimas, ir jis buvo pripažintas geriausiai atitinkančiu reikiamus saugumo reikalavimus“, – savu laiku prisiminė tų laikų įvykių liudininkas generolas-leitenantas Nikolajus Osinas.
Tiesa, patys Tocko pratybų dalyviai pasakojo kitaip. Laukas, kur buvo planuojama numesti branduolinę bombą, buvo visiškai atviras, „kaip ant delno“.
„Pratyboms iš mūsų dalinio atrinko pačius tvirčiausius vyrukus. Mums išdavė asmeninius ginklus – modernizuotus Kalašnikovo automatus, greitašaudžius automatinius šautuvus ir radijo stotis R-9“, – prisiminė Nikolajus Pilščikovas.
Palapinių miestelį įkūrė už 42 kilometrų. Į pratybas atvyko 212 dalinių kariai – viso 45 tūkst.: 39 tūkst. karių, seržantų ir viršilų, 6 tūkst. karininkų, generolų ir maršalų.
Pasiruošimas pratyboms kodiniu pavadinimu „Snežok“ (liet. sniego gniūžtė) truko tris mėnesius. Iki vasaros pabaigos karo laukas buvo faktiškai suraustas dešimtimis tūkstančių kilometrų apkasų ir prieštankinių griovių. Statyta šimtai bunkerių, blindažų.
Pratybų išvakarėse karininkams parodė slaptą filmą apie branduolinio ginklo veikimą. „Tam buvo pastatytas specialus kino paviljonas, į kurį įleido tik pagal sąrašus ir nustatant tapatybei pulko vadui bei KGB atstovui. Tada mes ir išgirdome: „Jums teko didžiulė garbė – pirmą sykį pasaulyje dalyvauti realiuose veiksmuose branduolinės bombos panaudojimo sąlygomis“. Pasidarė aišku, kam tuos apkasus ir blindažus mes užklojome rastais keliomis eilėmis, kruopščiai sutepant išsikišusias medines dalis geltona mase. Jie neturėjo užsidegti nuo švitinimo“, – prisiminė Ivanas Putivliskis.
„Bogdanovkos ir Fedorovkos kaimų gyventojams, o jie gyveno už 5-6 kilometrų nuo sprogimo epicentro, buvo pasiūlyta laikinai evakuotis už 50 kilometrų nuo pratybų vietos. Juos organizuotai išvežė kariuomenė, imti su savimi leido viską. Visą pratybų laikotarpį evakuotiems gyventojams mokėjo dienpinigius“, – pasakojo N. Pilščikovas.
„Pasiruošimas pratyboms vyko nuolatinio artilerijos apšaudymo sąlygomis. Šimtai lėktuvų bombardavo vakarines teritorijas. Likus mėnesiui iki pradžios lėktuvas Tu-4 kasdien numesdavo 250 kg masės bombos maketą“, – prisiminė pratybų dalyvis I. Putivliskis.
Papulkininis Danilenka vėliau prisiminė, kad senoje giraitėje buvo pažymėtas 100 kv. m dydžio baltas kryžius. Į jį ir taikėsi orlaivių pilotai. Nuokrypis neturėjo siekti daugiau nei 500 metrų, mat aplink visur buvo įsikūrę kariniai daliniai.
Lėktuvų treniruotėse dalyvavo du ekipažai ir iki paskutinės akimirkos jie nežinojo, kuriam bus patikėta tapti pagrindiniu misijos atlikėju. Pirmenybė buvo taikoma majoro Vasilijaus Kutyrčiovo ekipažui, mat šis jau turėjo patirtį su branduolinių užtaisų bandymais Semipalatinsko poligone.
Siekiant apsisaugoti nuo sprogimo pasekmių kariams, kurie buvo dislokuoti už 5-7,5 km nuo sprogimo epicentro, buvo įsakyta būti slėptuvėse, o esantiems toliau – tranšėjose, sėdint ar gulomis.
Už 15 kilometrų nuo epicentro buvo pastatyta tribūna vadovybei, kad ši galėtų stebėti pratybas. Joje buvo įrengta stebėjimo įranga, iki tribūnos nuo šalia esančio geležinkelio buvo nutiestas griežtai nuo pašalinių asmenų saugomas asfaltuotas kelias.
Likus trims paroms iki pratybų pasirodė aukščiausi šalies kariuomenės vadai, o likus parai atvyko ir tuometinis SSRS vadovas Nikita Chruščiovas, gynybos ministras Nikolajus Bulganinas ir branduolinio ginklo kūrėjas, fizikas Igoris Kurčatovas.
Pratyboms vadovauti paskirtas vienas žymiausių SSRS karo vadų Georgijus Žukovas. Aplink sprogimo epicentrą buvo išstatyta karinė technika: tankai, lėktuvai, šarvuočiai, prie kurių tranšėjose ir tiesiog ant žemės pririšo „desantininkus“: avis, šunis, arklius ir veršelius.
Prisiminimai: aplink lakstė apdegusios putpelės
Skrydžio dieną abu Tu-4 ekipažai ruošėsi vienodu ritmu: prie kiekvieno iš jų buvo prikabintos branduolinės bombos, lakūnai tuo pat metu užkūrė variklius ir pranešė apie pasirengimą atlikti užduotį. Komandą ją įvykdyti gavo kapitonas V. Kutyrčiovas. Tu-4 skrydžio metu lydėjo du naikintuvai MiG-17 ir bombonešis Il-28, kurie turėjo atlikti žvalgybines užduotis ir atlikti filmavimo darbus, o taip pat užtikrinti branduolinį užtaisą skraidinančio orlaivio apsaugą.
„Rugsėjo 14-ąją mus prikėlė aliarmas ketvirtą valandą ryto. Buvo ramus ir tyras rytas, – pasakojo prisiminimus I. Putivliskis. – Danguje – nė vieno debesėlio. Automobiliais pristatė prie valdžios tribūnos. Mes kartu glaudžiau susėdome ir nusifotografavome. Pirmasis signalas per valdžios tribūnos garsiakalbius nuskambėjo likus 15 minučių iki branduolinio sprogimo: „Ledai pajudėjo!“ Likus 10 minučių iki sprogimo mes išgirdome antrąjį signalą: „Ledai juda!“
Mes, kaip mus ir instruktavo, išbėgome iš mašinų ir metėmės į iš anksto paruoštas slaptavietes iškastoje duobėje šalia tribūnos. Gulėmės ant pilvo, galva pasukta į sprogimo pusę, kaip ir mokė, su užmerktomis akimis, pasidėjus delnus po galva ir atidarius burną. Nuskambėjo trečias, paskutinis signalas: „Žaibas!“ Tolumoje nugriaudėjo pragariškas sprogimas. Laikrodis sustojo ties 9 val. 33 min. žyma.“
Atominė bombą lėktuvas numetė iš 8 tūkst. metrų aukščio, antrojo bandymo nusitaikyti metu. Plutono bombos kodiniu pavadinimu „Tatjanka“ galia sudarė 40 kilotonų trotilo – keliskart galingesnė už susprogdintą virš Hirošimos. Generolo-leitenanto N. Osino prisiminimuose rašoma, kad tokio pobūdžio bomba prieš tai buvo 1951-aisiais išbandyta Semipalatinsko poligone. Tocke „Tatjanka“ sprogo 350 metrų atstumu nuo žemės. Nuokrypis nuo suplanuoto epicentro sudarė 280 metrų šiaurės vakarų kryptimi.
Paskutinę akimirką pasikeitė vėjo kryptis: jis nusinešė radioaktyvų debesį ne į negyvenamas stepes, kaip buvo tikėtasi, o tiesiai į Orenburgą ir toliau, į Krasnojarsko pusę.
Praėjus 5 minutėms po branduolinio sprogimo prasidėjo artilerijos pasirengimas, vėliau buvo panaudoti bombonešiai. Pradėta šaudyti įvairaus kalibro ginkluote ir minosvaidžiais, „katiušomis“, savaeigiais artilerijos įrenginiais, tankais. „Bataliono vadas mums vėliau sakė, kad ugnies tankis kvadratiniame kilometre buvo didesnis negu užiminėjant Berlyną“, – prisiminė kitas kariškis.
„Sprogimo metu, nepaisant uždarytų tranšėjų ir blindažų, kur mes atsidūrėme, apakino ryški šviesa, po kelių sekundžių mes išgirdome garsą, panašų į griaustinį, – pasakojo N. Pilščikovas. – Po 3 valandų buvo gautas puolimo signalas. Lėktuvai, smogiantys antžeminiams taikiniams, praėjus 21-22 minutėms po branduolinio sprogimo, kirto branduolinio grybo debesį – radioaktyvų stulpą. Aš su savo batalionu šarvuočiu nuvažiavau 600 metrų nuo sprogimo epicentro 16-18 km/h greičiu. Išvydau sudegusį nuo šaknų iki viršūnių mišką, suniokotas technikos kolonas, apdegusius gyvūnus. Pačiame epicentre – 300 m spinduliu – neliko nė vieno šimtamečio ąžuolo, viskas sudegė… Technika, nutolusi per kilometrą nuo sprogimo, buvo įspausta į žemę“.
„Slėnį, nutolusį už pusantro kilometro nuo sprogimo epicentro, mes įveikėme su dujokaukėmis, – prisimena tų pratybų dalyvis Kazanovas. – Akies krašteliu spėjome pamatyti, kaip dega lėktuvai, automobiliai ir štabo mašinos, visur mėtėsi karvių ir avių liekanos. Žemė priminė šlaką ir tokią kraupiai sutraiškytą konsistenciją. Vietovę po sprogimo buvo sunku atpažinti: rūko žolė, bėgiojo apdegusios putpelės, krūmokšniai ir žolynai išnyko. Mane supo plikos, rūkstančios kalvos. Stovėjo juoda dūmų, dulkių, dvoko ir degėsių siena. Gerklė džiuvo ir peršėjo, o ausys zvimbė triukšmas… Generolas-majoras įsakė man dozometru išmatuoti radiacijos lygį netoliese degančio laužo. Aš pribėgau, atvėriau įrenginio dugne esantį atvartą ir rodyklė tarsi pašėlo. „Į mašiną!“ – komandavo generolas, ir mes nuvažiavome nuo tos vietos, kuri atsidūrė netoliese sprogimo epicentro“.
Pilotams už darbą skyrė po „Pobeda“ automobilį
Praėjus dviem dienoms – 1954-ųjų rugsėjo 17-ąją – laikraštyje „Pravda“ buvo paviešintas naujienų agentūros TASS pranešimas: Pagal mokslinių tyrimų ir eksperimentinio darbo planą šiomis dienomis Sovietų Sąjungoje buvo atliktas vienos iš atominių ginklų rūšių bandymas. Bandymo tikslas buvo ištirti atominio sprogimo poveikį. Bandymo metu buvo gauti vertingi rezultatai, kurie padės sovietų mokslininkams ir inžinieriams sėkmingai išspręsti apsaugos nuo atominės atakos problemas“.
Apylinkių gyventojai, į savo dviem trečdaliais sudegusius kaimus po rastą susitempė jie pastatytus naujus namus į ankstesnius, jau užkrėstus radiacija, rinko grūdus, įkeptas į žemę bulves, rašoma „Newsru“. Dar daug laiko Bogdanovkos, Fedorovkos ir Soročinsko kaimų gyventojai prisiminė keistą malkų švytėjimą. Skelbiama, kad nuo malkinėse sukrautų apanglėjusių medžių tamsoje sklisdavo blanki žalsva šviesa.
Pelės, žiurkės, triušiai, avys, karvės, arkliai ir ne vabzdžiai, atsidūrę „zonoje“, buvo nuodugniai tiriami sovietų mokslininkų. Tačiau pratybose dalyvavusiems kariams kažkokios pagalbos nebuvo pasiūlyta. „Po pratybų mus tik dozometru patikrino, – prisimena N. Pilščikovas. – Gerokai daugiau dėmesio specialistai skyrė tą dieną mums skirtam mokymui dienos daviniui, suvyniotam vos ne į dviejų centimetrų storio gumos sluoksnį… Maistą tuoj atėmė tyrimams. Kitą dieną kariams ir karininkams paskyrė įprastą maitinimo racioną. Delikatesai dingo“.
Grįžo iš Tocko poligono, anot S. Kazanovo, jau ne krovininiais traukiniais, kuriais buvo suvežti, o paprastais keleiviniais vagonais. Tačiau praleido juos iki galutinio taško be jokių stabdymų. Tuo pačiu traukiniu, specialiu vagonu į Maskvą grįžinėjo ir maršalas Semionas Budionas.
„Maskvos Kazenės stotyje maršalo laukė puošnus sutikimas, – prisimena S. Kazanovas. – Mūsų seržantų mokyklos kursantai negavo nei ženklelių, nei specialių diplomų, nei apdovanojimų… Dėkingumas, kurį mums išsakė gynybos ministras Bulganinas, vėliau mums niekaip ir nepasireiškė“.
Lakūnams, kurie numetė branduolinę bombą, už sėkmingai atliktą operaciją įteikė po „Pobeda“ automobilį. V. Kutyrčiovas iš M. Bulganino rankų gavo Lenino ordiną ir pulkininko laipsnį.
Pačios pratybos ir jų pasekmės, savaime suprantama, buvo įslaptintos.
Trečioji karta, gyvenanti Tocko poligono teritorijoje, turi didesnį polinkį vėžiniams susirgimams
Jokių patikrinimų ar eksperimentų dalyvių sveikatos tyrimų nebuvo daroma – viskas to paties „slaptumo“ labui. Viskas buvo nutylima ir slepiama. Kiek tiksliai nukentėjo civilių niekas negali pasakyti iki šiol. Pasirodo, kad Tocko rajono ligoninės 1954-1980 m. pacientų archyvai buvo sunaikinti.
2006-aisiais Soročinsko archyvuose buvo paimti duomenys apie per paskutinius 50 metų mirusių žmonių mirties priežastis. Nuo 1952 metų dėl vėžinių susirgimų kaimuose mirė 3209 žmonės. Iškart po sprogimo – vos du mirčių atvejai. Ir vėliau – du pikai: vienas po 5-7 metų nuo sprogimo, o antras – 90-ųjų pradžioje.
Mokslininkų buvo ištirta ir vaikų imunologinė situacija: buvo tiriami vaikų, išgyvenusių sprogimą, anūkai. „Rezultatas mus pribloškė: Soročinsko vaikų imunogramose praktiškai nėra nėra antikūnų, kurie padėtų kovoti prieš vėžį. Interferono sistema – organizmo apsauga nuo vėžio – pas šiuos vaikus faktiškai neveikia. Gaunasi taip, kad trečia žmonių, pergyvenusių atominį sprogimą, karta gyvena su polinkiu į vėžį“, – pasakojo Orenburgo medicinos akademijos profesorius Michailas Skačkovas.
Tocko pratybų dalyviams neišdavė jokių dokumentų, liudijančių patirtį, tokie atsirado tik 1990-aisiais, kuomet šie asmenys buvo prilyginti Černobylyje nukentėjusiesiems.
Tačiau ir tai daugeliui jų nepadėjo: dėl duomenų falsifikavimo, net ir subyrėjus SSRS bei atvėrus archyvus, nepavykdavo įrodyti savo dalyvavimo pratybose. Pavyzdžiui, vienas iš pratybų dalyvių per 25 metus po jų išgyveno 71 hospitalizavimą ir 8 operacijas, įskaitant vieną onkologinę. Auglys jam diagnozuotas buvo 27-erių, pirmasis infarktas – 30-ies, vyras faktiškai apako. Daugelis likusių gyvų tų dienų dalyvių, skirtingai nei „černobyliečiai“, taip ir negavo jokios valstybės paramos.
Iš 45 tūkst. karių, dalyvavusių Tocko pratybose, 2006-aisiais gyvų buvo likusių kiek daugiau nei 2 tūkst. Pusė jų oficialiai pripažinti pirmosios ir antrosios grupės neįgaliaisiais, 74,5 proc. – nustatytos širdies ir kraujagyslių sistemos ligos, dar 20,5 proc. – virškinimo trakto ligos, 4,5 proc. – vėžiniai susirgimai.
Šių vietovių gyventojams padidėjęs chromosomų anomalijų lygis. Be to, vaikams jie nustatomi du kartus dažniau nei suaugusiems. Situacija su chromosomų anomalijomis praktiškai tokia pati kaip Briansko srityje Černobylio teritorijoje, pažymima „Kommersant“.
