„1924 metais 53 metų Vladimiras Leninas iš pradžių prarado gebėjimą kalbėti ir galėjo ištarti tik vieną kitą žodį, paskui jam paralyžiavo dešinę kūno pusę, vyrą kamavo traukuliai, ir sausio 21 dieną jis mirė. Mirties priežastis nežinoma, keliamos versijos nuo sifilio iki infarkto arba insulto ar apsinuodijimo švinu nuo kulkų, likusių jo kūne po pasikėsinimo“, – primena „Die Presse“.
Panašūs klausimai, praneša leidinys, nagrinėjami kasmetinėje Baltimorės universitete vykstančioje istorinėje klinikinėje patalogoanatominėje konferencijoje. Leidinio duomenimis tradiciją pradėjo epidemiologas Filipas Mackoviakas (Philip Matskovyak) prieš 19 metų: prieš konferenciją jis išsiuntinėja anonimines ligos istorijas, o dalyviai atsiveža diagnozes.
Pirmojoje konferencijoje, praneša leidinys, buvo kalbama apie Baltimorėje gimusį Edgarą Alaną Po (Edgar Allan Poe) . 1849 metais jis, visuomenės nuomone, mirė nuo alkoholizmo. Jį gydęs gydytojas nesutiko, tačiau savo viešose paskaitose apie ligos simptomus diagnozės nenurodė. Vienas iš konferencijos dalyvių, remdamasis šiomis paskaitomis, diagnozavo pasiutligę, bet F. Mackoviakas pareiškė, kad yra pirmosios versijos šalininkas.
V. Leninas negėrė, nerūkė ir neturėjo aukšto kraujospūdžio, tačiau nuolatos buvo streso būsenos ir, greičiausiai, turėjo įgimtą ligą, mat, jo tėvas, būdamas 54 metų, mirė nuo insulto. „Dėl šių dviejų veiksnių jo širdies vainikinės kraujagyslės ir galėjo užkalkėti taip, kad skrodimo metu pincetas skambėjo, lyg bakstelėjus į akmenį. Todėl Haris Vintersas (Harry Winters) iš Los Andželo universiteto diagnozavo insultą“, – sakoma straipsnyje. Tačiau su insultu, anot autoriaus, nesiderina traukuliai, dėl tos priežasties Peterburgo istorikas Levas Lurje (Lev Lurie) diagnozavo nunuodijimą.
