Nuo finansų krizės pasaulis perėjo prie ūkio krizės ir milžiniškų valstybių skolų. Tai kelia naują nerimo bangą. Tiesa, ji ne tokia dramatiška kaip prieš metus, tačiau vis tiek verčia sunerimti. Nors, kaip manoma, blogiausi laikai jau praėjo, padėtis, susidariusi Graikijoje ir Dubajuje, rodo, kad randasi naujų labai rimtos infekcijos židinių.
Pati rimčiausia problema - fantastiškai išaugusios valstybių skolos. Tai niekam ne naujiena, nes visi mato, kaip šalys viena po kitos baigia prasiskolinti, kad tik apsaugotų nacionalines ekonomikas nuo kracho. Tačiau jei nebus ūkio augimo perspektyvų, nereikia tikėtis, kad padėtis gerės. Vien griežtos biudžeto politikos nepakanka.
Padėtis tebėra sudėtinga dar ir todėl, kad kai kuriose šalyse senieji ūkio gaivinimo modeliai tampa neefektyvūs. Pirmiausia tai liečia Rytų Europą ir besivystančias ekonomikas, kurios augo tik dėl didelių užsienio kapitalo injekcijų ir pigių kreditų. Dabar nebeliko nei vieno, nei kito. Yra ir tokių valstybių, kaip, pavyzdžiui, Jungtinė Karalystė, Airija, Ispanija ir Jungtinės Valstijos, kurių plėtros dinamika rėmėsi didžiule skola ir nekilnojamojo turto rinkoje kilusiu bumu. Tačiau dabar privačios kompanijos priverstos taupyti, kad galėtų išmokėti skolas, todėl tikėtis, kad atsigaus statybų verslas, neverta.
Tam tikrais atvejais prie įtapos didinimo prisideda ir politika. Geriausias to pavyzdys - Graikija, kuriai gresia žlugimas, nes atrodo, kad ji nebesugebės susidoroti su skolomis. Dar prieš graikams įsivedant eurą, "Bundesbank" vadovai įspėjo apie Pietų Europos valstybių įsiliejimo į euro zoną pavojų. Tačiau tada viršų paėmė politiniai, o ne ekonominiai interesai, ir pagarsėjusiai buhalterinėmis machinacijomis Graikijai buvo leista įsivesti eurą. Šiandien tenka pripažinti, kad į vokiečių ekonomistų argumentus vertėjo geriau įsiklausyti. Teoriškai Mastrichto sutartis draudžia teikti pagalbą euro zonos valstybei, nors ji ir atsidūrė prie bankroto slenksčio. Tačiau sunku įsivaizduoti, kad Šiaurės Europos valstybės ir Europos centrinis bankas paliktų ją likimo valiai, nes nenorės rizikuoti, kad krizė pakirstų pasitikėjimą euru. Dabar labai svarbu, kaip vokiečių, olandų ar prancūzų mokesčių mokėtojai reaguos į mokesčių didinimą tam, kad būtų išgelbėti graikai ar portugalai. Bendros Europos valiutos laukia labai sunkus išbandymas.
Šiuo metu į panašią padėtį patekusios Graikija, Airija ir Dubajus. Tačiau Dubajus jau ėmėsi veiksmingų priemonių, o Atėnų vyriausybė vis dar nieko nepadarė. Prasta padėtis ir Rumunijoje bei Bulgarijoje, šių valstybių ūkis silpnas ir jos yra labai priklausomos nuo užsienio kreditų, be to, Rumunijai dar reikia suvirškinti ką tik pasibaigusius prezidento rinkimus.
Rinkimai laukia ir Ukrainos. Jų baigtis turės lemiamos reikšmės. Ši valstybė atsidūrė nepavydėtinoje padėtyje, nes Tarptautinis valiutos fondas nutraukė pagalbos teikimą Kijevui ir paaiškino, kad paskutines dienas gyvenanti šalies vyriausybė, užuot vykdžiusi savo įsipareigojimus, dėl artėjančių rinkimų didina valstybės išlaidas. Ne ką geresnė padėtis ir kitose buvusiose Sovietų Sąjungos respublikose. Kazachstaną užgriuvo rimtos problemos, susijusios su bankų sektoriumi. Visos trys Baltijos valstybės taip pat sulaukė neigiamo agentūros "Moody's" įvertinimo, nors padėtis jose skirtinga. Blogiausiai sekasi Latvijai, tuo metu nenorintys pasiduoti estai kalba apie euro įvedimą. Neslepia, kad pateko į gilią ūkio duobę ir Lietuva.
Nuo banko "Lehman Brothers" kracho, o tai ir tapo pasaulinės krizės pradžia, jau praėjo 15 mėnesių. Padėtį mėgino gelbėti šalių vyriausybės ir centriniai bankai, taip išlošdami laiko. Dabar atėjo metas spręsti problemas, nes tas laikas buvo nupirktas už valstybių prisidarytas skolas, kurias anksčiau ar vėliau reikės grąžinti.
