Diplomatai Briuselyje teigia, kad nėra bendro sutarimo, kas turėtų pakeisti buvusį Norvegijos ministrą pirmininką J. Stoltenbergą Aljanso generalinio sekretoriaus – aukščiausio rango civilio pareigūno NATO – poste.
Kai kurie sąjungininkai svarstė planą pratęsti jo jau devynerius metus trunkančius įgaliojimus, kad jis galėtų toliau prižiūrėti NATO atsaką į krizę, kurią sukėlė Rusijos karas prieš Ukrainą.
Tačiau sekmadienį, netrukus po to, kai J. Stoltenbergas grįžo iš aukšto lygio susitikimų Vašingtone, jo atstovė spaudai patvirtino, kad jis pasitrauks iš pareigų vėliau šiais metais.
„Generalinio sekretoriaus Jenso Stoltenbergo įgaliojimai buvo pratęsti tris kartus, ir iš viso jis dirbo beveik devynerius metus“, – sakė atstovė spaudai Oana Lungescu.
„Generalinio sekretoriaus kadencija baigiasi šių metų spalio mėnesį, ir jis neketina siekti dar vieno kadencijos pratęsimo“, – nurodė ji.
63-ejų pareigūno sprendimas pasitraukti iš pareigų turėtų įnešti aiškumo į aukšto rango Europos pareigūnų varžybas dėl jo įpėdinio. Vyriausybės jau dabar diskretiškai siūlo kandidatus, apie juos pranešama žiniasklaidoje.
Generalinis sekretorius visada buvo europietis, nors praktiškai Vašingtonas turi lemiamą balsą skiriant šį pareigūną.
Ir nors kasdienis generalinio sekretoriaus darbas yra koordinuoti veiklą ir ieškoti sutarimo tarp 30 sąjungininkių, pats pasirinkimas bus vertinamas kaip NATO krypties simbolis.
Atėjo metas moteriai?
Pastarąjį kartą, kai kilo klausimas dėl J. Stoltenbergo ateities – 2022 metų vasarį, kai jis buvo paskirtas būsimuoju Norvegijos centrinio banko vadovu, o vėliau šių pareigų atsisakė, – daugiausia spėlionių buvo kilę dėl galimybės moteriai stoti prie Aljanso vairo.
Septynis dešimtmečius NATO vadovavo vyrai iš Vakarų Europos, todėl daugelis stebėtojų manė, kad atėjo laikas vadovauti Rytų Europos atstovui, galbūt moteriai.
Atrodo, kad pastarieji keturi NATO vadovai buvo parinkti iš prie Šiaurės jūros įsikūrusių valstybių einant prieš laikrodžio rodyklę: britą pakeitė olandas, po jo prie Aljanso vairo stojo danas, o dabar – norvegas.
Tuo tarpu Aljanso strateginis dėmesys nukrypo į rytinį flangą, kur naujausios NATO narės iš Baltijos ir Juodosios jūrų pakrančių perspėjo dėl Rusijos.
Lenkija ir Baltijos šalys dabar mano, kad jų ilgalaikiai perspėjimai yra pagrįsti, ir ragina apginkluoti ir paremti Ukrainą Rusijos invazijos akivaizdoje.
Dėl to NATO sulaukia raginimų paskirti vadovu tokį asmenį kaip Lietuvos ministrė pirmininkė Ingrida Šimonytė arba jos kolegė iš Estijos Kaja Kallas.
Abi jau seniai laikosi griežtos diplomatinės linijos santykiuose su Rusija, tačiau jų kandidatūros gali būti nepalankiai sutiktos kai kuriose sostinėse.
Kai kas teigia, kad NATO vadovo iš Baltijos šalių paskyrimas būtų laikomas pernelyg didele provokacija Rusijos atžvilgiu ir pastūmėtų sąjungininkes, kurios jau skiria ginkluotę ir siunčia lėšas Ukrainos pajėgoms, arčiau tiesioginio konflikto su Maskva.
Ciniškesni stebėtojai, tarp jų ir kai kurie NATO pareigūnai, mano, kad K. Kallas per daug sėkmingai gynė rytinio flango poziciją ir sukėlė nepasitenkinimą Vakarų sostinėse.
Taigi, jei ne vanagiškai nusiteikęs Baltijos šalių atstovas, tai kas?
Oficialiai kandidatų dar neiškelta, tačiau diplomatai Briuselyje užsiminė, kad Nyderlandai siūlys savo gynybos ministrę Kajsą Ollongren.
Tuo tarpu Britanija per visą Aljanso istoriją jau yra iškėlusi tris generalinius sekretorius ir tradiciškai mėgsta laikyti save tiltu tarp Europos ir JAV.
Kaip galimas kandidatas dažnai minimas Jungtinės Karalystės gynybos sekretorius Benas Wallace'as (Benas Volesas), tačiau tai gali nepatikti 21 NATO sąjungininkei, kurios taip pat yra Europos Sąjungos narės.
Nėra bendro sutarimo
Britanija, ypač valdant buvusiam premjerui Borisui Johnsonui, įgijo draugų Ukrainoje kaip anksti pasiryžusi tvirtai remti jos kariuomenę, tačiau „Brexitas“ pakenkė Londono ryšiams su daugeliu ES sostinių.
Taigi, lieka pietinis NATO flangas, kuriame kaip galimi kandidatai minimos tokios figūros kaip 75 metų buvęs Italijos ministras pirmininkas Mario Draghi (Marijus Dragis) ir Rumunijos prezidentas Klausas Iohannisas (Klausas Johanisas).
Galiausiai, lieka netikėto kandidato scenarijus. Kas būtų, jei NATO pirmą kartą pasirinktų ne europietį generalinį sekretorių, o kanadietį, pavyzdžiui, ministro pirmininko pavaduotoją Chrystią Freeland?
„Nėra bendro sutarimo“, – pripažino vienas aukšto rango NATO pareigūnas. Be to, JAV prezidento Joe Bideno (Džo Baideno) Baltieji rūmai dar kruopščiai nesvarstė J. Stoltenbergo įpėdinio klausimo.
J. Stoltenbergas pareigas NATO būstinėje Briuselyje pradėjo eiti 2014 metų spalio 1-ąją ir lyderiavo Vakarų aljanse per kelias tarptautines krizes.
Tarp jų – paskutiniųjų NATO ir JAV karių išvykimas iš Afganistano 2021-ųjų rugpjūtį, netrukus prieš Talibano sugrįžimą į valdžią Kabule.
J. Stoltenbergas taip pat prižiūri NATO atsaką į 2022 metų vasarį įvykusią Rusijos invaziją į Ukrainą ir tebevykstantį karą, žiauriausią Europos teritorijoje nuo 5-o dešimtmečio.
Jis buvo ir tebėra gerbiamas generalinis sekretorius, laikytas tiltu tarp Europos sąjungininkų ir Vašingtono valdant buvusiam JAV prezidentui Donaldui Trumpui (Donaldui Trampui), dažnai kritikavusiam NATO.
