Pietūs už portretus
Pirmą gyvenimo be pinigų patirtų 29 metų dailininkas iš Voronežo Sergejus Balovinas įgijo Šanchajuje 2009 metais. Rusas į Kiniją atvyko gavęs kvietimą – jis dėstė dailę studentams iš Kinijos, kurie pagal mainų programą atvyko į Voronežą, o jie jam pagelbėjo organizuojant asmeninę parodą Kinijoje. Paroda 2009 metais įvyko sėkmingai – akvarelės paklausa Kinijoje pasirodė didesnė, nei Rusijoje. Ir dailininkas persikraustė dirbti į Šanchajų.
Naujame jo išnuomotame bute praktiškai nebuvo baldų. Rusas paprašė savo kaimynų atiduoti jam keletą daiktų mainais už portretus. Tačiau butas vis tiek atrodė skurdžiai. Tuomet apie savo „portretų“ kampaniją dailininkas parašė Šanchajaus rusų forume. Emigrantai susidomėjo, o S. Balovinas gavo indų, baldų ir buitinės technikos, o kartu – ir įsitikinimą, kad barteris veikia.
Kai jį pakvietė organizuoti parodą Novosibirske, S. Balovinas pasiūlė „portretinį barterį“ Novosibirsko forume ir tokiu būdu įsigijo bilietus iš Šanchajaus. Tokiu pat būdu jis apvažiavo Balkanus. Dailininkui patiko keliauti ir pažindintis su naujais žmonėmis, ir jis susidomėjo kelione aplink pasaulį.
S. Balovinas turėjo populiarų tinklaraštį, kuriame pranešė apie savo ketinimus, ir jam pradėjo plūsti kvietimai iš įvairiausių pasaulio miestų. Jis sugalvojo standartinę formą, kurią užpildžius, galima jį pakviesti į svečius. Reikėjo įrašyti, ką žmogus gali pasiūlyti mainais už portretą, pavyzdžiui, „pavaišinti pusryčiais“.
Dailininkad pabuvojo Ukrainoje, Graikijoje, Turkijoje, Bulgarijoje, Serbijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Čekijoje, Vokietijoje, Italijoje, Belgijoje. Artimiausiuose jo planuose: Ispanija ir Didžioji Britanija. Jis tvirtina, kad žmonių atsidėkojimų jam pilnai pakanka pragyvenimui, o kai kurias dovanas jam net tenka pačiam perdovanoti.
Eksperimentą S. Balovinas ketina vykdyti metus, o maršrutas priklauso nuo to, kur dailininkas bus pakviestas. Maždaug po metų jis ketina vėl apsistoti Šanchajuje, kur surengs instaliaciją iš portretų kopijų – jis visada piešia du egzempliorius, vieną pasilikdamas sau.
Gandhi paveldas ir arbata iš platano
34 metų airis Markas Boyle jau penkerius metus gyvena maitindamasis gamtos dovanomis fermoje Anglijoje. Ten jis atvyko iš Šiaurės Airijos 2002 metais ir iš pradžių dirbo vadybininku organinių produktų srityje Bristolyje. M. Boyle galvojo apie pinigais paremtus žmonių santykius ir pamažu nusprendė, kad „pinigai nutolina mus nuo veiksmų“. Pereiti nuo kalbų apie pinigų daromą žalą žmogui prie radikalaus eksperimento M. Boyle paskatino Mahamta‘os Gandhi pavyzdys. Jis pažiūrėti apie indą dokumentinį filmą ir išgirdo jame frazę, kad žmogus pats turi tapti pokyčiu, kurį jis nori matyti pasaulyje.
Iš pradžių jis pabandė pravažiuoti visą Indiją be pinigų, bet suplanuotą dviejų metų trukmės kelionę iki M. Gandhi kapo teko nutraukti po mėnesio. Sutrukdė kalbos barjeras. Tuomet airis ėmėsi plano „B“ – nuolatos gyventi be pinigų. Per „Facebook“ jis paprašė padovanoti jam furgoną – ir dovanotojas atsirado. Draugas jam pagamino krosnies imitaciją iš tuščių konservų. Markas įsigijo Saulės bateriją kompiuteriui, susitarė su ferma, kurioje auginami organiniai produktai, kad gyvens jos teritorijoje ir nuolatos savanoriaus.
Eksperimentas prasidėjo 2009 metais, tačiau visiškai pinigų M. Boyle neatsisakė. Jis tvirtina, kad gyvena daugiausia iš rankiojimo: geria arbatą iš platano lapų, valgo daržoves ir riešutus, valosi dantis milteliais iš moliuskų, drabužius skalbia riešutų milteliais. Markas vykdo įvairias paslaugas mainais už daiktus ar pinigus, kuriais atsiskaito už internetą. Jis turi tinklaraštį ir savo skiltį laikraštyje, kurioje pasakoja, kaip praktiškai be pinigų statyti namus ir keliauti, kuruoja gyvenimo be pinigų bendruomenę „Freeconomy community“. Apie savo patirtį jis parašė knygą.
Barterinė psichoterapija
Kadaise pasiturinti psichoterapeutė ir dėstytoja Heidemarie Schwermer barteriu gyvena jau 16 metų. Vokietei yra 71-eri, bet ji neplanuoja baigti savo eksperimento.
1990-aisiais, dirbdama psichoterapeute Dortmunde, H. Schwermer pastebėjo, kad daugelis jos pacientų problemų susijusios su pinigais. Ji įkūrė socialinį tinklą „Duok ir imk“, kurio nariai teikė vienas kitam paslaugas barteriu. Pavyzdžiui, vienas iš narių pataiso kitam stogą, o šis mainais padirba taisytojo aukle. H. Schwermer tinkle dirbdavo konsultante, tačiau vėliau ir pati pradėjo aktyviai dalyvauti jo veikloje.
1997 metais ji atsisakė pinigų ir nuo to laiko važinėja po pasaulį ir skaito paskaitas. Visas jos turtas telpa į lagaminą. Finansinės operacijos baigiasi ties vieninteliu interneto tiekimo apmokėjimu. Mobilųjį telefoną jai kažkas padovanojo. Visas paslaugas ji suteikia barteriu, pavyzdžiui, pasaugo kažkieno namus, tuo pačiu juose pagyvendama.
Vokietė tvirtina, kad tapo laiminga. „Vaikams aš aiškinu, kad pinigai yra kaip pažymiai. Bet yra mokyklų be pažymių, kuriose vaikai vis tiek mokosi, nes tai suteikia jiems džiaugsmą“, – pasakoja H. Schwermer.
Vokietė tapo dokumentinio serialo heroje, parašė autobiografinę knygą „Pinigų iš dangaus eksperimentas. Mano gyvenimas be pinigų“.
Trumpas finansų konsultantės eksperimentas
Finansų konsultantė iš Toronto Shannon Simmons 2010 metais atsistatydino iš investicinės kompanijos „Phillips, Hager & North“. 25 metų Sh. Simmons nusprendė siūlyti savo finansų planavimo paslaugas tik barteriu, kad padėtų jaunoms moterims, kurios skundėsi, kad joms trūksta pinigų. Sh. Simmons pasiūlė pagelbėti joms su biudžeto planavimu. Mainais moterys vaišino Shannon alumi ar maistu.
Taip įvykdavo vis dažniau, ir Sh. Simmons ryžosi eksperimentui. Projektas „The Barter Babes Project“ buvo suplanuotas vieneriems metams. Visą šį laiką kanadietė nusprendė patarinėti finansų klausimais už bet kokį atsilyginimą, išskyrus pinigus. Per šį laiką Sh. Simmons, pavyzdžiui, padėjo su finansinė apskaita klounui, kuris cirke pamokė jos triukų ant trapecijos. Už paslaugas jai atsidėkodavo pamokomis, prekėmis ir paslaugomis.
Projektą teko užbaigti anksčiau, nei po metų. Finansininkė prisipažino, kad praktikoje realizuoti savo idėją jai pasirodė neįmanoma. Išgyventi tik iš barterio kiekvienoje situacijoje yra neįmanoma. Pavyzdžiui, Sh. Simmons nepavyko tokiu būdu susitarti su žmogumi, kuris nuomoja jai butą. Tačiau finansininkė mano, kad eksperimento dėka ji pradėjo suvokti, kaip teisingiausia leisti pinigus.
13 metų urve
52 metų amžiaus Danielis Shellabargeris, žinomas kaip Suelo, be pinigų apsieina nuo 2000 metų. Amerikietis gyveno įprastai, dirbo virėju, bet kardinaliai viską pakeitė po kelionės į Ekvadorą, kur dirbo savanoriu. Jis pamatė, kaip vietiniuose kaimuose žmonės gyvena iš žemės ūkio, neperka kenksmingų produktų ir nežiūri televizoriaus. Danielis nusprendė, kad irgi nori nepriklausyti nuo rinkos sistemos. Jis metė darbą ir persikraustė į urvą netoli Moabo miesto Jutos valstijoje, kur gyvena iki šiol. Suelo maitinasi uogomis ir gyvūnais. Kartais jį pamaitina draugai ar praeiviai. Didelę laiko dalį jis praleidžia nemokamoje bibliotekoje, kurioje rašo savo tinklaraštį.
Jo draugas Markas Sandinas vėliau prisipažino, kad sužinojęs apie Danielio poelgį, nusprendė, kad jis išprotėjo. Bet 2008 metais, krizės metu, M. Sandinas permąstė Suelo istoriją. Markas papasakojo BBC, kad suvokė, kokie iliuziniai gali būti pinigai, kai jo namo kaina krito nuo 500 000 dolerių iki 300 000. Būtent tuomet jis prisiminė savo „urvinį draugą“. 2012 metais leidykla „Riverhead/Penguin“ išleido Suelo biografiją pavadinimu „Žmogus, laisvas nuo pinigų“, kurią parašė M. Sandinas. Suelo įsitikinęs, kad žmonėms tenka tapti finansinės sistemos vergais, kurioje jie nieko negali pakeisti. Savo eksperimentu jis neragino visus sulįsti į urvus ir valgyti uogas. Jis parodo, kad pinigai neturi būti absoliutas.
