Karas Ukrainoje. JAV generolas: NATO gali „nušluoti“ Kaliningradą nuo žemės paviršiaus

Stai kas nutinka su pelem ir kas gali nutikti su Europa. Siaip idomus eksperimentas

1968 m. amerikiečių etologas Džon Kalkunas (ang. John Calhoun) atliko vieną iš baugiausių eksperimentų elgsenos mokslų istorijoje. Jis pavadino jį „Visata-25“ – idealios visuomenės modelis, kuriame pelės turėjo gyventi rojuje.
Kalkunas pastatė uždarą erdvę, skirtą 3840 graužikams gyventi. Šiame „pasaulyje“ buvo viskas: neribotas maistas, švarus vanduo, pastovi temperatūra, visiška sauga, švara ir medicininė priežiūra. Nebuvo ligų, plėšrūnų, konkurencijos dėl išteklių.
Į aptvarą buvo įleistos keturios pelių poros.
Iš pradžių viskas vyko puikiai: populiacija augo, pelės įsikūrė, rūpinosi palikuonimis.
Tačiau pasiekus populiacijos piką – apie 2200 individų – prasidėjo negrįžtami pokyčiai.
Patinai prarado susidomėjimą patelėmis ir teritorijos apsauga. Daugelis tapo apatiški arba agresyvūs. Patelės atsisakė auginti jauniklius, o kartais net juos žudė.
Atsirado nauja kategorija – vadinamosios „gražios pelės“: fiziškai prižiūrėtos, su idealia kailiu, bet visiškai pasyvios. Jos nesikovojo, nesiporavo, neaugino palikuonių. Jas domino tik maistas, miegas ir savęs priežiūra.
Visuomenė susiskaldė. Socialiniai ryšiai suiro. Reprodukcija sustojo. Net kai populiacija smarkiai sumažėjo, o išteklių vis dar buvo perteklius, pelės nebegalėjo grįžti prie normalaus elgesio.
1780-ąją eksperimento dieną žuvo paskutinė pelė.
Kalkuno eksperimentas tapo metafora ne tik biologams, bet ir filosofams, sociologams, urbanistams. Jis parodė, kad visiško pertekliaus sąlygomis, kai dingsta iššūkiai, kova ir būtinybė prisitaikyti, visuomenė praranda prasmę, tikslą ir gebėjimą išgyventi.
Tai, kas buvo sumanyta kaip utopija, virto išnykusio rojaus tyla.

Atsakyti