Nors Šveicariją šiais laikais garsina puikios kokybės pieno produktai ir mineralinis vanduo, dar ne taip seniai Alpių šalyje viešpatavo visai kitokios gėrimo tradicijos.
Kintantys įpročiai
Apie pakitusius vartotojų įpročius gana iškalbingai pasakoja skaičiai. Šiais metais Niono mieste vykusiame roko muzikos festivalyje buvo parduota 136 tūkst. litrų mineralinio vandens, 30 tūkst. litrų vyno ir 190 tūkst. litrų alaus. Palyginkime: 1891-aisiais per Berno miesto 700 metų įkūrimo šventę mineralinio vandens parduota vos 490 pusės litro butelių, alaus - 40 tūkst. litrų, o vyno - 43 tūkst. litrų.
Šiais laikais svaigalai nebesiejami su sportiniais laimėjimais ar puikia sveikata. Nealkoholiniai gėrimai lėtai, bet užtikrintai užima vis didesnę dalį rinkos, o daugiau alkoholio turintį vyną vis labiau į šoną stumia alus. Anksčiau padėtis buvo kitokia. Tai tvirtina unikalios parodos, atidarytos Pranžino pilies muziejuje, rengėjai.
Ne vanduo ir ne pienas
„XVI amžiuje buvo paplitęs posakis „geria kaip šveicaras“, - atskleidė Šveicarijos krašto muziejaus darbuotoja Isabelle Chappuis.
Tuo metu turėtas omenyje anaiptol ne vanduo ar pienas. Viduramžiais ir ankstyvaisiais naujaisiais amžiais į vandenį apskritai buvo žvelgiama labai įtariai. Manyta, kad jis yra purvinas, neduoda organizmui jokios didesnės naudos ir gali tapti epidemijų šaltiniu. Ilgą laiką šalyje trūko gerai įrengtų šulinių ar saugių talpyklų, todėl vanduo dažnai būdavo užkrečiamas pavojingais ligų sukėlėjais.
Neretai žmonės susirgdavo ir gerdami pieną, kuriuo dabar taip didžiuojasi Alpių ūkininkai. Jis negalėjo būti ilgai laikomas ar gabenamas didesnį atstumą.
Dėl šios priežasties daugelyje Europos kraštų nuo viduramžių iki naujųjų laikų populiariausias gėrimas buvo vynas. Iki XIX amžiaus vienas Šveicarijos vyras per dieną vidutiniškai išgerdavo tik šiek tiek mažiau nei litrą vyno. Jis buvo gerokai rūgštesnis negu dabartiniam rafinuotam skoniui pritaikytos rūšys, tačiau turėjo mažiau alkoholio. Ilgą laiką šveicarai laikė vyną ąsočiuose, tik XVIII amžiuje pasirodė pirmi buteliai, kuriuos buvo galima patikimai uždaryti specialiu kamščiu.
Abstinencijos teks palaukti
Padėtis Šveicarijoje ėmė keistis perėjus prie kapitalistinių ūkio santykių. Atsiradęs masinis turizmas vis labiau populiarino Alpių pieną - jis tapo sveikos gyvensenos simboliu. Jacobas Schweppe, Šveicarijos Ženevos miesto gyventojas, 1783 metais atrado būdą, kaip prisotinti vandenį angliarūgštės. Pamažu atsigavo ir anksčiau gerokai primirštos aludarių tradicijos - joms labai padėjo atsiradusios pramoninio šaldymo technologijos.
Šiais laikais šveicarai, kaip ir daugelis kitų pasaulio tautų, pasikliauja naujomis sveiko gyvenimo taisyklėmis. Suaugusiam žmogui vietoj litro vyno per dieną rekomenduojama išgerti 1,5 litro skysčių, pageidautina - mineralinio vandens. Tai tikrai džiugina mineralinio vandens kompanijas, tačiau džiaugtis šveicarų abstinencija taip pat dar per anksti.
Šveicarijoje vis labiau populiarėja Ispanijoje atsiradusi boteljono (nuo žodžio „botella“ - didelis butelis) tradicija, kai gausūs būriai nepažįstamų žmonių spontaniškai okupuoja centrines miestų aikštes ar parkus ir viešai geria svaigalus. Paprastai jų nusiperkama labai daug. Policija dažniausiai būna bejėgė ką nors padaryti keliems tūkstančiams žmonių, kurie neturi aiškių lyderių ir kategoriškai atsisako skirstytis.
