Iš karto po įvykių Gruzijoje Lietuvoje įsiplieskė diskusija dėl to, kas būtų, jeigu „agresyvėjanti Rusija, kurios vadovybės galvose greičiausiai egzistuoja sugrįžimo prie SSRS sienų planas, staiga nuspręstų okupuoti Baltijos valstybes“.
Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, duodamas interviu vokiečių dienraščiui „Sueddeutsche Zeitung“, pažymėjo, kad įvykiai Gruzijoje tebuvo ilgalaikių Rusijos planų įgyvendinimo pradžia, nes dabartiniai Rusijos lyderiai tebesiilgi didelės rusų ar sovietinės imperijos. Šie planai, jo manymu, susiję pirmiausia su Krymu, paskui – su Baltijos šalimis, dar vėliau – su Pietų Kaukazu. „Jei pamišėliai Rusijoje suplanuotų įsiveržimą į mūsų šalį, jie galėtų mus užimti per keletą minučių“, – konstatavo Lietuvos prezidentas, kartu išreikšdamas viltį, kad pasaulis pasipriešintų tokiems Rusijos užmojams. Šiame kontekste įdomu panagrinėti, ar Rusija iš principo turi motyvų ir yra pasirengusi pulti Baltijos valstybes (preteksto ilgai ieškoti nereikėtų – tėvynainių gynimas; ir nesvarbu, kad Lietuvoje padėtis šiuo klausimu yra ne tokia aštri kaip Latvijoje ir Estijoje) ir kuo viskas pasibaigtų, jeigu toks puolimas vis dėlto įvyktų.
Rusija pradeda?
Vertinant įvykius Gruzijoje, sunku vienareikšmiškai pasakyti, ar Rusija jau seniai norėjo „sutvarkyti“ Michailą Saakašvilį (be kita ko, ir dėl galimos asmeninės Vladimiro Putino neapykantos jam), ar veikė labiau iš būtinybės. Abu šie variantai turi nemažai šalininkų, tačiau jeigu Rusija (tiksliau – jos valdantysis elitas) niekaip nebūtų reagavusi į Gruzijos veiksmus prieš Pietų Osetiją, ji būtų dar kartą pažeminta tarptautinės bendruomenės ir savo gyventojų (o tai Rusijos vadams yra daug svarbiau, nes nuo to priklauso jų valdžios tvirtumas) akyse. Tačiau tai jokiu būdu dar nereiškia, kad Rusija siekia ir yra pasirengusi lygiai taip pat „sutvarkyti“ Ukrainą ir net Baltijos valstybes.
Yra pagrindo pritarti minčiai, kad Kremliuje sėdi neoimperialistai, kurie ilgisi didybės laikų, ir kad Rusijos užsienio politika pastaruoju metu vis agresyvėja, bet užpulti Baltijos valstybes yra visai kas kita nei užpulti Gruziją ar net Ukrainą. Iš esmės yra kelios priežastys, kodėl bent jau artimiausioje (galbūt ir tolesnėje – toliau į ateitį prognozuoti labai sunku, net beprasmiška labai dinamiškai besikeičiančio pasaulio aplinkybėmis) ateityje Lietuva, Latvija ir Estija gali likti palyginti ramios dėl savo nepriklausomybės ateities. Pirma, karas yra turtingųjų prabanga. Tam tikrais skaičiavimais, aktyvūs karo veiksmai Gruzijoje kainavo Rusijai 12,5 mlrd. rublių (neskaitant paimtų trofėjų, kurių buvo nemažai, kainos). Tai net finansinės pasaulio krizės, kuri palietė ir Rusiją, akivaizdoje nėra labai jau didelė suma Maskvai, juk bankų paramai skiriamas beveik trilijonas rublių. Manytina, kad Baltijos valstybėms užimti reikėtų dar mažiau lėšų, nes nesulauktų praktiškai jokio pasipriešinimo, tačiau vėliau Rusijai greičiausiai tektų kovoti jau ne su „vaikiškomis“ Baltijos šalių armijomis, o su NATO valstybių kariuomene. Čia ryškėja antra ir svarbiausia priežastis, kodėl Rusija Lietuvos, Latvijos ir Estijos nepuls greitai (net jei turi tokių planų): jos yra ES ir NATO narės. Gruzija ir Ukraina nėra Šiaurės Atlanto aljanso narės, todėl jose dar galima ryžtingiau mėginti įvesti „rusišką tvarką“. Čia galima ilgai svarstyti, kad Amerika yra įklimpusi Irake ir Afganistane (todėl vargu ar galės rimtai kariauti trečiame fronte) ir kad Europos valstybėse įsivėlimo į karą barjeras yra toks aukštas, kad jų kariuomenės jau labiau primena kvazidarinius, kurie yra nelabai pasirengę rimtai karinei konfrontacijai (tai akivaizdžiai rodo bergždžios NATO pastangos suvaldyti situaciją Afganistane ir kylančios pralaimėjimo nuotaikos ten kariaujančiose Aljanso pajėgose). Tačiau esmė yra paprasta. Rusijos puolimas prieš Baltijos valstybes taptų tiesioginiu iššūkiu Vakarų civilizacijai. Jeigu šio iššūkio akivaizdoje Vakarai niekaip nereaguotų, išskyrus „kaip negerai čia įvyko“ pobūdžio kalbas, tai reikštų Vakarų civilizacijos pabaigą istorinėje perspektyvoje (apie tai jau seniai kalba kai kurie ekspertai).
Galima guostis mintimi, kad Vakarai susivienys egzistencinės (kitaip nepavadinsi) grėsmės akivaizdoje ir sugebės pasipriešinti Rusijos užmojams ir galutinai juos pažaboti, bet, pažvelgus tiesai į akis, reikia pripažinti, kad vartotojiška Vakarų civilizacija prarado pasionarumo impulsą ir tam tikra prasme pradėjo pūti. Trumpai sakant, prasidėjus rimtoms peštynėms, tiek Vakarų, tiek Rusijos šansai išlikti ir nugalėti būtų visiškai lygūs. Guodžia ir tai, kad šiuo metu pati Rusija nėra pasirengusi (jeigu ji iš viso to nori, nes gal ją valdo kosmopolitiškai nusiteikęs elitas, kuriam jokių globalių kataklizmų nereikia – ir be to galvą nuo M. Saakašvilio ir pasaulio finansinės krizės skauda) galutiniam susirėmimui su JAV ir Europa. Tačiau bet kuriuo atveju tendencijos yra niūrios ir jausmas, kad vieną dieną gali prasidėti Trečiasis pasaulinis karas, vis stiprėja. Šiandien tai ne panika, o realistinis požiūris į pasaulio raidą, ir manytina, kad lemiamas šiuo atveju bus ateinantis dešimtmetis (užtenka pažiūrėti į įvairias Rusijos ir Amerikos plėtros programas).
Apibendrinant galima konstatuoti, kad jeigu Rusija pultų Baltijos valstybes, joms tektų „garbė“ būti įrašytoms į galimo Trečiojo pasaulinio karo pradžios istoriją. Bent jau kol kas potenciali jo pradininkė (kaip kartais manoma ir deklaruojama Vakaruose, įskaitant ir Lietuvą), atrodo, nėra pasirengusi visko statyti ant kortos. Todėl kuriam laikui galima lengviau atsikvėpti, bet įdomumo dėlei vis tiek verta trumpai panagrinėti grynai karinį kovos dėl Baltijos šalių aspektą.
Juk mes ne iš tų?
Prieš pradedant analizuoti konflikto eigą, būtina padaryti keletą strateginių prielaidų. Pirma, karas būtų konvencinis, nenaudojant net taktinio branduolinio ginklo (nebent būtų atrasta „švari“ jo technologija, bet tai abejotina). Antra prielaida susijusi su galutiniu Rusijos tikslu. Pradėdama puolimą prieš Baltijos valstybes, ji gali norėti (a) pasiimti tik jas ir sustoti; (b) taip pradėti karą su visa Europa ir ją pavergti. Antras variantas yra labai mažai tikėtinas, nes itin sunkiai įgyvendinamas: kare neužtenka nugalėti (tai padaryti Rusijai būtų jau tikrai sunku, o gal net nerealu), reikia dar išlaikyti pralaimėjusįjį savo kontrolėje. Šiandien kariniu požiūriu pažangiausia ir stipriausia Amerika negali kontroliuoti Irako, tai kur jau Rusijai kontroliuoti Europą (tam reikia revoliucinių karinės ir civilinės kontrolės mechanizmų, kurių nė viena pasaulio valstybė šiandien neturi ir artimiausiu metu neturės). Taigi pagrindinė Rusijos strategija, užpuolus Baltijos valstybes ir jose įsitvirtinus, būtų jas išlaikyti, o tai galima būtų pasiekti padarius priešingai pusei nepriimtiną žalą, po kurios toji sutiktų pradėti taikos derybas, o per jas būtų oficialiai įtvirtintas naujas status quo. NATO tikslas greičiausiai irgi nebūtų nueiti iki Maskvos, o tik išlaisvinti Rusijos okupuotas teritorijas. Atitinkamai galima tikėtis, kad konfliktas vyktų regiono ribose be masinių Rusijos atakų Europos valstybių teritorijose ir tokių pat NATO atakų Rusijos teritorijoje (atskiri smūgiai didelio tikslumo ginkluote yra tikėtini – ypač Lenkijos teritorijoje ir Kaliningrado srityje).
Atskirai reikėtų išskirti Baltarusijos vaidmenį. Manytina, kad jos karinės pajėgos Rusijos pradėtame puolime nedalyvautų, bet Rusijos kariuomenę Baltijos šalyse gins bendra Rusijos ir Baltarusijos oro gynybos sistema (principinis sprendimas dėl jos kūrimo jau yra priimtas).
Kitas klausimas, ar NATO turi Baltijos valstybių apsaugos planą. Reikia tikėtis, kad jei dar neturi, greitai turės. Bent jau kalbos apie tai prasidėjo ir pats vyriausiasis NATO pajėgų Europoje vadas amerikietis Johnas Craddockas yra tokių gynybinių planų kūrimo iniciatorius. Jį remia britai, o prancūzai ir vokiečiai (kaip visada) į jo idėją žiūri skeptiškiau. Belieka tikėtis, kad Baltijos šalių apsaugos planas vis dėlto bus sukurtas. Tai yra trečia prielaida.
Kitas momentas yra susijęs su NATO žinojimo ir atitinkamai praktinio pasirengimo galimai Rusijos atakai prieš Baltijos šalis problema. Žinoma, būtų visai neblogai, jeigu bent jau vienoje iš Baltijos valstybių būtų įkurta NATO karinė bazė kaip papildomas Maskvos atgrasinimo elementas. Tačiau abejotina, ar tai įvyks, nes Europa tokiais žingsniais nenorės nervinti Rusijos. Todėl belieka tikėtis, kad NATO kuo greičiau ateis į pagalbą Baltijos valstybėms. Kadangi pasirengimą karui nuslėpti yra labai sunku (kariuomenės permetimas, žvalgybos darbas ir pan.), Aljanse tam tikru momentu turėtų būti suvokta, kad Rusija gali planuoti užpulti Baltijos šalis, ir toks Maskvos žingsnis neturėtų tapti jam visišku netikėtumu. Taigi ketvirta prielaida yra ta, kad NATO pajėgos, Rusijai besiruošiant atakai, turėtų arba būti visiškoje parengtyje dar prieš Maskvos puolimą, arba (tai labiau tikėtina, nes laikyti dideles pajėgas nuolatinėje parengtyje ilgesnį laiką yra gana problemiška) pradėtų greitai veikti iš karto po jo (žinoma, jei būtų politinis sprendimas).
Pagaliau reikia tarti keletą žodžių apie tokias priešininkų charakteristikas kaip karinės technikos kokybė, kareivių profesionalus pasirengimas ir moralė (kovinė dvasia). Abejoti NATO pajėgumu šioje srityje yra mažiau pagrindo, tačiau Rusijoje kariuomenė nuo SSRS subyrėjimo pradžios atsidūrė valdžios dėmesio periferijoje. V. Putinas yra pasakęs, kad prieš pat antrąjį karą Čečėnijoje buvo labai nustebęs, kai vos pavyko surinkti apie 50 tūkstančių daugmaž parengtų kovai kareivių. Be to, Rusijos kariuomenei ilgai nebuvo perkama naujos ginkluotės. Vis dėlto galima daryti prielaidą, kad konfliktui dėl Baltijos valstybių Rusija sugebėtų sukaupti pakankamai techninių ir žmogiškųjų jėgų. Šiuo metu vyksta turimos karinės technikos modernizacija ir pamažu pradedama pirkti nauja ginkluotė, o Rusijos kariai vis dažniau dalyvauja karinėse pratybose, kurių mastas tik didėja.
2004 m. RAND korporacija paruošė studiją „Assuring Access in Key Strategic Regions. Toward a Long-Term Strategy“, kurioje detaliai analizuojamas galimo karinio konflikto tarp Rusijos ir Baltijos valstybių (NATO) scenarijus. Studijoje prognozuojama, kad tokio pobūdžio konfliktas gali įvykti 2012 m. ir viena iš potencialių jo priežasčių (pretekstų) gali tapti jau minėtas rusų tautinės mažumos klausimas. Čia nėra vietos labai detaliai perpasakoti, kokiomis pajėgomis ir kokia ginkluote kariautų abi pusės, bet verta pažymėti, kad RAND analitikai rimtai vertina Rusijos galimybes. Studijoje sakoma, kad Rusijos kariuomenė greitai užimtų Baltijos valstybes ir įsitvirtintų Lietuvos pasienio su Lenkija placdarme, virš užimtos teritorijos būtų sukurta vieninga oro gynybos sistema, o Rusijos Baltijos laivynas užblokuotų įėjimą į Baltijos jūrą. Pralaužti šitą gynybinę sistemą, autorių nuomone, gali būti sunku (vien dėl to, kad pulti visada yra sunkiau negu gintis), bet tikrai įmanoma. Jų išvada yra ta, kad svarbesnis yra ne karinis, o politinis aspektas.
Potencialiai NATO yra stipresnis už Rusiją, bet daug kas priklausys nuo atskirų Aljanso narių, pirmiausia nuo Vokietijos ir Prancūzijos, entuziazmo priešintis Maskvos agresijai (jį lems daugybė dalykų, kuriuos skaitytojai patys gali įsivaizduoti vertindami šių šalių santykių su Rusija dinamiką). Šiuo atveju būtina pabrėžti, kad veikti turėtų visas Aljansas, o ne vien Amerikos kariai, nes tik JAV pajėgoms gali neužtekti jėgų Rusijai įveikti. Jeigu šis entuziazmas nebūtų didelis (būtų veikiama lėtai), kova užsitęstų, o kuo ilgiau ji tęstųsi, tuo mažiau būtų to entuziazmo europiečių (taip pat ir nuo nesibaigiančių karų pavargusių amerikiečių) akyse ir tuo mažiau šansų išlikti nepriklausomos turėtų Baltijos valstybės. Todėl išvada paprasta – NATO privalo atsakyti greitai, stipriai ir vieningai, kitaip Baltijos šalys gali atitekti Rusijai. Tvirto pagrindo manyti, kad NATO veiktų kaip tik taip, nėra (dėl anksčiau minėtų priežasčių), bet kaip dainuojama vienoje dainoje: „Geriau negyvent negu visai netikėti. (...) Juk mes ne iš tų, kur pralaimi dar nenugalėti. (...) Juk būna, kad kartais lieki vienas, be draugo, ir jauti, jog kažkas tave saugo. Mes per vieną naktį dideli užaugom ir mes galingi iš naujo. Jėė!“
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
