Kuo arčiau Europos Parlamento (EP) rinkimų sekmadienis, tuo nykesnės demokratijos puoselėtojų nuotaikos. Piliečiai nemato prasmės eiti prie balsadėžių ir gali nurodyti daugybę priežasčių, kodėl taip nutiko. Bent vieną iš jų vertėtų pakeisti – išplėsti galimybę balsuoti už atskirus politikus, o ne už partijas.
Įvairios apklausos rodo, kad birželio 4-7 dienomis visoje Europoje vyksiantys rinkimai gali sulaukti rekordiškai mažai rinkėjų. Retoje šalyje balsuotojų skaičius priartės bent prie 40 procentų. Vargu, ar ką iš esmės pakeis valstybių lyderių raginimai, kaip antai Vokietijos kanclerės Angela Merkel ir Prancūzijos prezidento Nicolas Sarkozy pareiškimas apie stiprios Europos Sąjungos (ES) būtinybę. Kažin, ar net Barack Obama populiarumo piko laikotarpiu būtų pavykę išjudinti beveik 400 milijonų rinkėjų 27-iose skirtingose šalyse.
Prancūzijos politikos inovacijų fondo užsakymu „TNS Opinion“ atlikto tyrimo duomenimis, Lietuva, kartu su Slovakija, pirmauja pagal visiškai apatiškų EP rinkimams piliečių procentą. Abiejose valstybėse šiuo balsavimu visai nesidomi po 29 proc. potencialių rinkėjų. Galima rasti daugybę argumentų, kodėl taip yra. Visų pirma, kaip ir visoje Europoje, ne tiek daug gyventojų supranta, kokią naudą neš tie 736 išrinkti veikėjai, išskyrus kad garantuos nemažas įplaukas tiems, kas reguliariai gabena europarlamentarus, jų padėjėjus ir visą mantą iš Strasbūro į Briuselį ir atgal.Dauguma kandidatų Lietuvoje demonstruoja ne ką rišlesnes žinias, todėl jiems sunkiai sekasi ką nors paaiškinti ir rinkėjams. Be to, rinkimų kampanijos Lietuvoje jau tradiciškai būna bespalvės ir Sauliaus Stomos vardu pasirašomos SMS žinutės mažai ką bepakeis – net ir apsilankiusiosios visuose šalies mobiliuosiuose telefonuose. Galiausiai dalį rinkėjų pradaigojo prezidento rinkimai, kuriems užteko vieno turo.
Jeigu tautiečiai sekmadienį iš tiesų masiškai numos ranka į EP rinkimus, galbūt vertėtų pagalvoti ne vien apie intensyvesnę agitaciją, bet ir apie balsavimo tvarkos pakeitimą.
Europarlamentarai mūsuose renkami vienoje daugiamandatėje rinkimų apygardoje pagal proporcinę rinkimų sistemą preferenciniu balsavimu. Tai reiškia, kad mes galime pažymėti remiamą partiją, ir penkiems politikams iš jos sąrašo skirti pirmumo balsus. Tuo privilegija rinktis ir baigiasi. Rinkėjas negali balsuoti, pavyzdžiui, ir už Vytautą Landsbergį, ir už Leonidą Donskį, paremti tėvo ir sūnaus Paleckių dueto ar pasirinkti penkių kandidatų iš penkių partijų. Taigi iš esmės tenka balsuoti už partiją, kas Lietuvoje mažai kam kelia entuziazmą, be to, nevisai atitinka EP darbo logiką.
Akivaizdu, kad lietuviai mėgsta balsuoti už paskirus politikus, o ne partijas. Tą puikiai iliustruoja prezidento rinkimai. Ši tendencija, žinoma, nėra itin sveika demokratijai, tačiau kenkia mažiau nei nėjimas į rinkimus.
Juo labiau, kad balsavimas už valstybės viduje veikiančias partijas prasilenkia su EP politinių jėgų struktūra. Mat Sąjungos parlamentas visų pirma sprendžia visam blokui rūpimas problemas. Dirbti Europoje išrinkti Lietuvos atstovai nesusijungia į valstybės gynėjų frakciją ir nekovoja tik už savo tautiečių teises, o įsilieja į visą ES apimančias politines grupes. Tokiu būdu Seime oponuojančių partijų atstovai Briuselyje ir Strasbūre tampa bendražygiais. Pavyzdžiui, šioje EP kadencijoje Liberalų ir demokratų aljanse už Europą dirbo ir Darbo partijos, ir Liberalų ir centro sąjungos deleguoti politikai.
Europa ilgai ginčijosi dėl bendros visoje Sąjungoje EP balsavimo tvarkos įvedimo, bet, kaip dažnai šiam blokui nutinka, geros iniciatyvos skendo pasiūlymų ir interesų gausoje. Šiuo metu egzistuoja tam tikros rinkimų sistemos gairės, tačiau kiekviena valstybė konkrečią tvarką renkasi pagal savo tradicijas ir poreikius. Pavyzdžiui, Liuksemburgo rinkėjai gali rinktis politikus iš skirtingų sąrašų. Maltoje ir Airijoje balsuojama už individualius kandidatus. Jei ES nesutars dėl bendros tvarkos, galbūt ir Lietuvai būtų naudinga žengti tokia linkme.
Gediminas Cibulskis